Kaip šeimos gyvenimas atrodė tada, kai didžioji mums pažįstamo pasaulio dalis pradėjo kurti miestus, valstybes, imperijas? Kaip mūsų tolimi protėviai traktavo šeimos institucijos svarbą, šeimos narių pareigas ir atsakomybę?
Pažvelkime į kelis šeimos gyvenimo aspektus, jų skirtumus įvairių kultūrų kontekste ir sąsajas su nūdienos aktualijomis.
Teisė rinktis sutuoktinį
Graikiškojo laikotarpio (XI–II a. pr. Kr.) senovės antikoje tik vyrai galėjo rinktis savo būsimą žmoną, o štai Hetitų valstybėje (XVIII–XII a. pr. Kr.) mergina galėjo ištekėti už savo išrinktojo net ir būdama susižadėjusi su kitu.
Tiesa, tokia pasirinkimo laisvė jai ir jos šeimai reiškė savotišką nuobaudą, nes tam, kuriam buvo pažadėta, ji privalėdavo grąžinti sužadėtuvių proga gautą simbolinę dovaną.
Našlių santuokos
Senosios civilizacijos nevienodai vertino našlių santuokas. Senovės Inde (XXIV pr. Kr. – V a. po Kr.) tokios santuokos buvo draudžiamos ir smerkiamos, o antikoje – ypač Augusto valdymo laikais (30 m. pr. Kr. – 14 m. po Kr.) – dar ir skatinamos!
Šalyje buvo nustatytas net konkretus laiko tarpas, per kurį tokia santuoka turėjo būti sudaryta. O kai kur buvo nurodoma, ir už ko ištekėti! Hetitų valstybės įstatymuose būta straipsnių, kuriuose nurodoma, jog, mirus vyrui, našlė turi ištekėti už savo velionio vyro brolio (savo svainio) arba tėvo (savo šešuro).
Skyrybos ir antrosios santuokos
Antikoje buvo skatinamas ne tik pakartotinis našlių ištekinimas, bet ir skyrybos bei antrosios santuokos.
Be to, verta paminėti, kad senovės romėnų šeimos kūrimą dažnai lėmė politiniai ar finansiniai išskaičiavimai. Valstybėje buvo siekiama kuo didesnio gimstamumo, todėl nepavykus pastoti su vienu vyru, buvo siekiama bandyti susilaukti vaikų su kitu.
Ypač dažnos skyrybos tapo „respublikinėje“ Romoje (509–27 m. pr. Kr.). Tuo metu nieko nestebindavo net keletą kartų išsiskyrę žmonės. Nutraukti santuokinius ryšius būdavo labai paprasta: užtekdavo dviejų liudininkų akivaizdoje ištarti ištuokos formulę.
Tuometis skubėjimas nutraukti santuokinius saitus nejučiomis primena greitų ir pigių skyrybų reklamas ant švieslenčių ir automobilių... Ir džiaugsmingai sutraukytas grandines – dažną (bet klaidinančią) vizualinę viso to išraišką... Tik kodėl po to „džiaugsmingo išsivadavimo“ kuriasi vis daugiau pagalbos išsiskyrusiems grupių?..
Artimų giminaičių santuokos
Šiuo metu santuokos tarp giminaičių, ypač artimų, yra draudžiamos tiek Lietuvoje, tiek daugelyje užsienio valstybių.
Senovės graikai laikėsi kitokio požiūrio: jie nesibodėdavo ištekinti savo dukteris už giminaičio, taip norėdami išsaugoti turtą giminėje. Turto ir nuosavybės teisės troškimas neatbaidydavo net nuo didesnės palikuonių apsigimimo rizikos.
Sportas ir šeimos sveikata
Pastaruoju metu labai daug kalbama apie sveiką gyvenimo būdą ir aktyvų sportą, todėl ypač sunku suprasti, kad anksčiau sportuoti galėjo būti draudžiama!
Pavyzdžiui, olimpinėse žaidynėse (vyko nuo 776 m. pr. Kr.) galėjo dalyvauti tik laisvieji vyrai, o moterys neturėjo teisės net jų stebėti. Visai kitaip į moterų sportą buvo žiūrima Spartoje (900–192 m. pr. Kr.). Valstybė, suprasdama, jog tik sveikos mamos gali gimdyti sveikus ir stiprius vaikus, itin rūpinosi moterimis ir leido joms sportuoti.
Šeimos ir asmeninio turto klausimai
Spartietės galėjo turėti asmeninio turto, laisvai juo disponuoti, paveldėti ir parduoti savo nuosavybę, o Mesopotamijos (3500–538 m. pr. Kr.) moterys turėjo tik griežtai apibrėžtą nuosavybės teisę.
Net našlės negalėdavo laisvai naudotis savo turtu. Be to, didžiausią paveldo dalį įstatymas numatė vyriausiajam sūnui. Panaši situacija buvo ir Senovės Kinijoje (3000 pr. Kr. – 589 m. po Kr.). Džou laikotarpiu (XII–III a. pr. Kr.) gyvavo patriarchalinė šeima, todėl moterys neturėjo asmeninės nuosavybės teisės ir turtą galėjo paveldėti tik mirus visiems giminės vyrams.
Egiptietės (3050 m. pr. Kr. – 395 m. po Kr.) buvo kiek labiau nepriklausomos: jos galėjo valdyti turtą savo vardu ir užrašyti jį testamentu. Senovės Inde turtą paveldėdavo tik sūnūs, o dukros turėdavo teisę į vestuvines dovanas. Nors sūnūs privalėdavo gerbti motiną ir ja pasirūpinti, tačiau visateise nuosavybės šeimininke ji netapdavo net ir mirus savo sutuoktiniui.
Galimybė dalyvauti religinėse apeigose
Nors daugelyje senųjų kultūrų tik vyrams buvo leidžiama dalyvauti religinėse apeigose, ir Senovės Romoje, ir Graikijoje moterys atliko svarbų vaidmenį religiniame gyvenime.
Tam buvo įsteigtos ir specialios – vestalės – pareigos, kurias galėjo užimti mergaitės nuo šešerių iki trisdešimties metų amžiaus. Vestalės – romėnų šeimos židinio deivės Vestos šventyklos amžinosios ugnies saugotojos. Visą tarnybos laiką jos privalėjo išlikti skaisčios, o vėliau, sukūrusios šeimą ir nebetekusios šių pareigų, gaudavo didelį kraitį iš valstybės.
Istorijos knygose apie šeimą ir jos gyvenimą informacijos palyginti nedaug. O juk nepaprastai įdomu žinoti, iš kur ateiname, kas buvome ir kas tokie esame. Svarbu pažinti kitus, bet svarbiausia – save. Mūsų tautos pasaulėžiūra ir kultūra geriausiai atsispindi tautosakoje, šventėse, papročiuose ir literatūroje. Kiti projekto „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“ straipsniai – būtent apie tai.
Daugiau apie projektą skaitykite www.seimos.org/seima-kulturoje.
Naudota literatūra:
Angela, A. Romos imperija: kelionė paskui monetą. Vilnius: Tyto alba, 2013.
Bakonis, E., Virganavičiūtė, R. Senovės istorija. Vilnius: Lietus, 1996.
Bugnard, P. P., Dorand, J. P., Stevan, D., Vial, J. C., Walter, A. M. Histoire 1. Fribourg: Editions Fragnière, 1990.
Carswell, J., Haba, L., Fishbein, S. L., O‘Neill, T., Russ Ramsay, C. Splendors of the past: Lost Cities of the Ancient World. Washington: National Geographic Society, 1981.
Davies, N. Europa. Vilnius: Vaga, 2002.
Emblem, T., Hetland, O., Libek, I., Stenersen, Ø., Sveen, A., Aastad, S. A. Pasaulis I. Vilnius: Vaga, 2004.
Varnienė, J. Senosios civilizacijos. Vilnius: Vilniaus knyga, 2003.