Pasak Senosios Varėnos A.Ryliškio vidurinės mokyklos direktoriaus Gintauto Bendoriaus, buvusios šios mokyklos mokinės gedi visi: moksleiviai, mokytojai, miestelio gyventojai. Šioje mokykloje ji mokėsi beveik vienuolika metų, vėliau pakeitė mokyklą, o po pusmečio išvyko mokytis į Daugų technologijos ir verslo mokyklą.
 |
| 15min.lt/Sonatos Baginskaitės-Puodės nuotr./Senosios Varėnos A.Ryliškio vidurinė mokykla |
„Tikėjau, kad ji gyva, kad atsiras...“
„Neatsimenu, kad šitoj parapijoj būtų nutikę kas nors panašaus, toks žiaurus nusikaltimas, nors Lietuvoje tenka panašių dalykų išgirsti. Kai sužinojome, kad Sandra dingo, buvau įsitikinęs, tikėjau, kad ji gyva. Maniau, jog ji galbūt kažkieno laikoma ar savo noru išvykusi, ar kitokiais būdais pasislėpusi ir po kiek laiko pasirodys. Tačiau šie lūkesčiai neišsipildė. Mintis, jog Sandra negyva, neatėjo į galvą. Juolab kad ji labai drąsi, pakankamai stipri fiziškai. Nė sekundės nesuabejojau ir tikėjau, kad ji gyva, neįmanoma buvo pagalvoti, kad kažkas iš niekur nieko įsitemptų merginą į automobilį, taip žiauriai pasielgtų, ne...“ – sakė G.Bendorius.
Sandrą mokykloje mena, kaip iniciatyvią ir gabią mokinę
Dar žiauriau išgirsti žinią apie mirtį žmogaus, kurį pažįsti. Pasak direktoriaus, ją gerai pažinojo visi pedagogai, juk Sandra mokykloje mokėsi beveik vienuolika metų. Ir visko yra buvę, tačiau, anot G.Bendoriaus, mokykloje yra visokių žmonių, visokių charakterių, mokytojų misija – juos visus suprasti, padėti, užjausti ir atleisti taip pat.
„Taip buvo ir Sandros atžvilgiu. Mes ją stengėmės suprasti, padėti, užjausti, atleisti. Ji buvo neeilinė asmenybė: gabi, talentinga, sportininkė, žaidė mūsų mokyklos tinklinio komandoje ir šiaip iniciatyvi, siekianti tikslo. – Į prisiminimus leidosi direktorius. – Atsimenu, gal būdama devintokė, Sandra atėjo į mano į kabinetą ir paprašė leisti įsteigti šokių būrelį, nes merginos labai nori šokti. Kadangi mes tokio pedagogo neturėjome, o ir pasisamdyti negalėjome, pasiūliau Sandrai ieškoti kitokios išeities. Ji iš karto atsakė, kad pati galinti vadovauti būreliui. Taigi sudarėme sutartį, leidome mergaitėms šokti. Kurį laiką tas būrelis gyvavo. Paskui veikla nutrūko, bet tai normalu, nes jauni žmonės kažko siekia, ieško, galų gale atranda. Labai tikėjau, kad ji sutvirtės, subręs, įgaus gerosios patirties ir gyvenime pasieks labai daug. Todėl išgirsti, kad jos nėra – labai skaudu, juk iš jos galėjo užaugti Lietuvai reikalingas žmogus.“
Pasak direktoriaus, žmogaus gyvybė neįkainojama nei penkiolika, nei šimtu metų, nors, žinoma, gerai, kad tai padaręs niekšas sugautas. Tačiau, anot direktoriaus, artimųjų skausmo ir perspektyvaus žmogaus sunaikinimo jokia nusikaltėliui skirta bausmė neatpirks.
Mokykloje – gedulas
Gedi visa mokykla, nes visi vienaip ar kitaip buvo susiję su Sandra. Jos brolis Lukas – šio mokyklos dešimtokas. Dabar kaip tik vyko dešimtokų matematikos patikra, bet vaikinas, nežiūrint nelaimės, vis vien ją laikė. Šioje mokykloje, septintoje klasėje, taip pat mokosi ir Sandros tėčio sūnūs dvyniai iš antrosios santuokos, Kajus ir Nojus, netikri merginos broliai. Kitąmet jie bus jau aštuntokai.
Pasak direktoriaus, tiek dešimtokų, tiek ir septintokų klasės kaip ant ylų, mokiniai slogios nuotaikos, nesijaučia to džiugesio ir šurmulio, kuris paprastai būdavo po vieno ar kito egzamino. Dar sunkiau dabartiniams dvyliktokams, Sandros klasiokams, kuriems šiuo metu vyksta brandos egzaminų sesija.
Nekalbūs ir liūdni Sandros buvę mokytojai, vedę ją nuo pirmos iki vienuoliktos klasės, o rytoj, lydėsiantys guvią ir dar atmintyje gyvą merginą į paskutinę jos kelionę...
