Vėlinės, nors ir pakeitusios pavadinimą, išsaugojo daug senųjų papročių ir tradicijų. Tiek seniau, tiek ir dabar pagrindinis mirusiųjų pagerbimo simbolis yra ugnis. Anksčiau tikėta, kad vėlės nuolat kenčia šaltį ir alkį.
Tad kūrendami ugnį ir aukodami aukas gyvieji padėdavo išėjusiems į Anapilį sušilti ir numalšinti alkį. Kaimyninėje Baltarusijoje dar ir dabar išlikęs paprotys yra vadinamas „šildyti mirusįjį“, arba „šildyti mirusiajam kojas“.
Manoma, kad anksčiau simbolinis ugnies deginimas buvo kiek kitoks. Dabar mes esame įpratę uždegti žvakutes. Seniau protėviai to nedarydavo – jie tiesiog užkurdavo ugnį.
Paprastai kaimo kapinėse būdavo sukraunamas vienas didelis laužas. Jame deginti seni nuvirtę kryžiai, sausos kapinėse augančių medžių šakos ir kt. Senų kryžių deginimas buvo pabaigos ir gimimo apeigos forma. Buvo tikima, kad deginant vyksta perkeitimas. Tai, kas deginama, virsta šiluma ir šviesa. O tai sušildo mirusiuosius.
Senovinį kapinių laužo deginimo paprotį (tiesa, jau nebe iš kryžių) dar ir dabar galima pamatyti Margionių kaime Varėnos rajone.
Dabar mes esame įpratę uždegti žvakutes. Seniau protėviai to nedarydavo – jie tiesiog užkurdavo ugnį.
Per Vėlines lietuviai maudydavosi pirtyje
Vėlinių, kaip ir kitų švenčių – Velykų, Kalėdų – apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, šventiniais, paprastai baltais drabužiais. Istorikai mini, jog lietuviai išsiprausę vėlėms pirtyje palikdavo drobinius marškinius.
Apeigos pirkioje, prie stalo, būdavo ilgos ir turiningos. Čia buvo meldžiamasi, giedamos giesmės, kviestos artimųjų vėlės, aukojami pirmieji kiekvieno patiekalo kąsniai ar sriubos šaukštai.
Vakarienei baigiantis, vėlėms buvo sakoma: „Dovanokit, vėlelės, būkit sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda.“
Prisimenami užmiršti kapai
Lietuviai tikėjo, kad Vėlinių vakarą galima aptikti pamirštus kapus, išsibarsčiusius po visą gimtą žemę. Buvo manoma, kad tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas.
Lietuvoje ilgai būta papročio Vėlinių išvakarėse pjauti aviną, jo mėsą aukoti bažnyčiai, dalinti elgetoms, panaudoti ruošiant Vėlinių nakties vakarienę.
Pastaraisiais metais po truputį vėl atgimsta paprotys per Ilges uždegti žvakutes ant protėvių kapų – pilkapių. Neretai jos uždegamos ant apleistų kapelių, pamirštose kapinėse.
Kapinėse – aukos mirusiesiems
Praeityje Vėlinių metu buvo rengiamos apeiginės vaišės, kurių metu valgyta duona, garuojanti ir būtinai su rūgštimi sriuba, avies mentelė ir kiti patiekalai.
Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys nešti maisto į kapines, tokiu simboliniu būdu maitinti artimųjų vėles.
Pasitaikydavo, kad kapai būdavo pabarstomi grūdais. Ant jų pačių paliekama duonos ir vandens. Pastarojo vietą ilgainiui užėmė degtinė.
Lietuvoje ilgai būta papročio Vėlinių išvakarėse pjauti aviną, jo mėsą aukoti bažnyčiai, dalinti elgetoms, panaudoti ruošiant Vėlinių nakties vakarienę.
Gervėčių salos lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo nedidelių bandelių, o avies mentelę aukojo bažnyčioje. Tikėta, kad elgetos turi ypatingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Už gautas aukas elgetos tylomis ir balsu kalbėdavo maldas.
