Prieš gerą savaitę LRT radijuje nuskambėjo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIM) atstovės Ligijos Kliunkienės komentaras, neva galimybių paso senjorams nelabai reikia, nes šie mažai kur lankosi, nepramogauja.
„Aš norėjau paklausti, kam tam senukui nuolat reikalingas tas galimybių pasas. <...> Čia yra išskirtiniams atvejams, na nežinau, jei kokia vestuvių šventė.
Nėra taip, kad jam reikia visą laiką, ar jis ten eis boulingą žaisti, ar eis į restoraną pietauti. Kam jiems reikalingas tas pasas? <...> Ar čia būtina iš tikrųjų karantino metu?“ – LRT radijo laidoje sakė ministerijos atstovė.
Netrukus į šiuos žodžius sureagavo politikai. Tiek premjerė Ingrida Šimonytė, tiek ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė pasmerkė tokį požiūrį, pastaroji teigė esanti „pakraupusi“ dėl išsakytų žodžių.
Tačiau15min kalbinti pašnekovai teigė, kad toks pasisakymas labiau atspindi ne pavienę nuomonę, o bendrą situaciją Lietuvoje – tai, jog vyresnio amžiaus žmonės vis dar patiria diskriminaciją.
„Aš turbūt pritarčiau arba palaikyčiau tą poziciją, kad toks pasisakymas labiau apibūdina bendrąsias visuomenės nuostatas, apie tai, kas ir kokie yra, bei kokie gali arba negali būti vyresnio amžiaus žmonės“, – 15min teigė Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė.
„Čia ne klaida – tai yra sisteminis visuomenės požiūris“, – jai antrino Medardo Čobato trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) rektorė Zita Žebrauskienė.
Diskriminaciniai pasisakymai žlugdo
Jos teigimu, tokie pasisakymai ne tik žeidžia, bet jautresnius gyventojus gali paskatinti užsisklęsti.
„Mes žaidžiam boulingą, plaukiame baidarėmis. Šitaip pasakyti – yra žmogaus sugniuždymas, jeigu jis jautresnis, iš karto gali užsidaryti.
Gerai, aš esu stipri, gal nesureaguoju, einu, kaip ėjusi, bet yra žmonių, kurie pasijunta nepatogiai, susigėsta, jiems tampa nepatogu nueiti tą boulingą pamėtyti“, – kalbėjo Z.Žebrauskienė.
Pasak jos, senjorai yra visiškai sąmoningi ir eina „koja kojon su gyvenimu“, tačiau tai esą reikia nuolat įrodinėti.
„Mes dirbame ir norime būti reikalingi, įsitraukti į socialinių problemų sprendimą“, – pridūrė ji.
Priežastys, kodėl juntama senjorų diskriminacija, pasak rektorės, yra politikų nuostatos ir vertybių pasikeitimas.
Čia ne klaida – tai yra sisteminis visuomenės požiūris.
„Tai yra mūsų žmogiškųjų vertybių nuvertėjimas, jų nebuvimas. Nebėra pagarbos šeimoje, nebėra kartų kaitos, pati valdžia pastato jaunimą prieš senimą, senas esą užima darbo vietą <..> Čia yra ir valdžios požiūris, kuris nėra teigiamas. Ir sutikime, kada mes šeimoje nebegerbiame močiutės“, – kalbėjo MČTAU rektorė.
Ji pridūrė, kad nuolatinė patalpų paieška universiteto paskaitoms, bendruomenės „mėtymas“, tik parodo požiūrį į vyresnio amžiaus gyventojų iniciatyvas.
Senjorus laikome paraštėse
Nors Lietuvoje giluminių tyrimų, kurie leistų detaliau kalbėti apie stereotipus, siejamus su vyresniu amžiumi, nėra, anot J.Juškaitės, bendrą paveikslą galima susidaryti iš kelių kitų rodiklių.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje ne vienerius metus apie trečdalį, net daugiau negu trečdalį nedirbančių arba Užimtumo tarnyboje registruotų žmonių sudaro vyresni negu 50 metų žmonės.
Svarbu tai, kad jie yra ne tik registruoti Užimtumo tarnyboje, bet paprastai ši žmonių grupė, netekusi darbo, labai dažnai tampa ilgalaikiais bedarbiais.
Tai reiškia, kad visuomenė nemano, kad šie žmonės yra perspektyvūs, gali kažko išmokti, gali dirbti, nevertina iki galo jų turimos tiek gyvenimiškos, tiek profesinės patirties“, – 15min teigė J.Juškaitė.
Ji priminė, kad diskriminacijos apraiškų pastebėta ir pandemijos pradžioje, kai kurios parduotuvės bei kavinės informaciniuose lapeliuose ant durų skelbė, kad vyresnio amžiaus gyventojai nėra pageidaujami.
Žinoma, buvo argumentuojama, kad šiems gyventojams koronaviruso sukelta liga gali būti daug pavojingesnė.
Tačiau, J.Juškaitės teigimu, tai rodo, kad visuomenė senjorų nelaiko sąmoninga, už save adekvačius sprendimus gebančia priimti žmonių grupe.
Jos teigimu, „senjorus laikome paraštėse ir tai yra labai rimta problema.“
Viena greičiausiai senstančių visuomenių
Anot J.Juškaitės, diskriminuodami vyresnius žmones ir neįžvelgdami jų potencialo neatliepiame nei teisingumo, pagarbos aspekto, nei elementarios realybės, nes Lietuvos visuomenė yra viena greičiausiai senėjančių Europoje.
Prognozuojama, kad po trijų dešimtmečių Lietuvos gyventojų populiacija bus viena iš keturių vyriausių Europoje.
2050 metais vyresni kaip 55 metų amžiaus gyventojai sudarys apie 45 proc. visų šalies gyventojų, rodo Europos Komisijos Europos senėjimo ataskaitos „Ageing Europe“ duomenys.
„Jeigu mes žmones nurašome jau 40, 45 metų kaip senus, netinkamus arba dar kažkokius, ką mes darysime?“ – svarstė J.Juškaitė.
Jai antrino Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius sociologas Boguslavas Gruževskis.
Jis teigė negalintis suvokti, kodėl iki šiol neturime aiškiai pinigais pagrįstos gyventojų senėjimo programos, kuri ateityje užtikrintų valstybės stabilumą.
„Esame labiausiai senstanti visuomenė ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje.
Dabar mes turime problemą vertybių kontekste ir aptarinėjame nekorektišką vieno ar kito Vyriausybės atstovo pasisakymą, nors faktiškai mums reikalinga trijų–šešių milijonų programa, kad pasiruoštume pokyčiams, kurie yra neišvengiami, kai į darbo rinką ateis mažiau jaunimo, negu iš jos pasitrauks“, – 15min teigė sociologas.
Iš situacijos, kai dalis visuomenės turi labiau neigiamą požiūrį į senjorus arba juos nuvertina, ištrūkti sunku, pažymėjo J.Juškaitė, nes tai – tarsi užsisukęs ratas.
Politiniais sprendimais nėra sudaromos galimybės gyventi oriai, pensijos laviruoja arba vos peržengia skurdo ribą, todėl galimybė save realizuoti visuomenėje tampa ribota, senjorai ima taupyti ir taip atitinkamai formuojasi požiūris, kad vyresnio amžiaus žmonių grupė nėra pajėgi.
Kita vertus, atkreipia dėmesį ji, Lietuvoje yra gajus ir jaunystės kulto propagavimas.
Medijose vyresnio amžiaus gyventojai rečiau atvaizduojami pozityviai, dažniau kalbama apie problemas, skurdą, atsilikimą nuo technologijų ir šiandieninių aktualijų.
„Turbūt reikia pripažinti ir tai, kad valstybės politikos lygmeniu mes stokojame efektyvių įrankių, kurie įtrauktų žmones, kad jie galėtų pasivyti, likti aktyviais, nesijaustų šviesmečiais nutolę nuo kitų visuomenės grupių“, – komentavo J.Juškaitė.
Daug priklauso ir nuo pačių senjorų
Bendrai tolerancijos lygis kitam Lietuvoje yra žemas, mano B.Gruževskis.
Tai esą rodo aukšti nusikalstamumo ir savižudybių skaičiai, žmonės nėra tolerantiški ne tik kitiems, bet ir patys sau.
Jo teigimu, Lietuva dar nėra perėmusi europinių nuostatų, kurios paremtos pagalba silpnesniems.
Mūsų šalyje esą vis dar vyrauja požiūris – „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“, senjorai negali patys išsikovoti didesnių ir orių pensijų, o turintys galią už juos nekovoja.
Pasak sociologo, yra keturi šaltiniai, iš kurių kyla vyresnio amžiaus žmonių „nurašymo“ fenomenas.
Pirmiausia, tai darbdaviai. Nuo senų laikų yra nusistovėjusi nuostata, kad vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau tikę, mažiau galintys pakovoti už save.
Antras lygmuo, iš kurio kyla senjorų sumenkinimas, pasak B.Gruževskio, yra valstybės politika, kuri neužtikrina orios pensijos, vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytų internetinių sistemų, viešojo transporto ir kitų paslaugų.
Trečiasis šaltinis – šeima.
„Kultūra, kai seneliai yra šeimos autoritetas, nyksta“, – 15min teigė B.Gruževskis. Todėl visuomenėje susiformuoja ne visai pagarbus požiūris į vyresniuosius.
Bet pagrindinis sumenkinimo šaltinis, pasak sociologo, yra paties senjoro savivertė.
„Pirmiausia jie patys turi save auginti, ugdyti ir turėti tą orumą, kalbant apie aktyvumą visuomenėje, apie savo santykius su aplinka. Nieks negali jūsų nustumti ir pažeminti, jeigu jūs turite savyje vertę“, – teigė B.Gruževskis.
Jis sutiko, kad neigiami pasisakymai apie vyresnio amžiaus žmonių galimybes žeidžia, bet paties žmogaus nusistatymas esą yra labai reikšmingas.
Kultūra, kai seneliai yra šeimos autoritetas, nyksta.
„Niekad nepateisinsiu neatsakingos vyriausybės politikos, bet visada pasakysiu, kad žmogus ir jo vidinis orumas yra aukščiau bet kokių išorinių apribojimų“, – apibendrino jis.
Kaip pastebėjo sociologas, pokyčiai tiek asmeniniame gyvenime, tiek valstybiniame lygmenyje gali būti sąlygojami arba baimės ir prievartos, arba išminties ir sąmoningo sprendimo.
Deja, Lietuvoje socialiai orientuoti pokyčiai dažniausiai atsiranda, kai susiklosto situacijos be išeities, teigė B.Gruževskis. Todėl ir požiūris į senjorus gali keistis neišvengiamai kintant demografijai.
