Paklaustas, ar tikrai teisingai viską suprato ir kodėl nepranešė teisėsaugai, pašnekovas tiesiog šypteli, o aš, norėdamas pokalbį baigti pozityvia gaida, primenu jam, jog mes Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį antikorupcijos srityje padarėme didelę pažangą.
Iš tiesų, Lietuva jau daug metų deklaruoja sveiką ambiciją tapti viena iš dvidešimties mažiausiai korumpuotų pasaulio valstybių. Mažėjantis kyšininkavimo mastas ir gerėjantis Korupcijos suvokimo indeksas kurį laiką leido tikėtis dar didesnio dėmesio stambiajai korupcijai bei valdžios atstovų antikorupcinės lyderystės.
Deja, pastaruoju metu matome ką kitą – Lietuvos rezultatai kelis metus iš esmės nesikeičia.
Viešąjį sektorių įgalinanti ir realų elgesio pokytį akcentuojanti nauja antikorupcinė retorika sunkiai randa kelią į už rizikų valdymą atsakingų žmonių širdis.
Korupcijos skandalų sūkuryje visų žvilgsniai ir toliau dažniausiai krypsta į teisėsaugą. Kratų ir poėmių sudrebintos įstaigos, atrodo, stengiasi kuo greičiau užmiršti tai kaip blogąjį sapną, nesiimdamos esminių pokyčių savo kasdienėje veikloje.
Aišku, sveika būti savikritiškiems, bet gal tai tik augimo kančios? Juk dabar korupcijos Lietuvoje žymiai mažiau nei prieš dvidešimt metų. Naujai pasirodęs „Eurobarometro“ tyrimas suteikia puikią galimybę suprasti, kaip atrodome ES antikorupcinėje padangėje. Taigi koks tas palyginamasis Lietuvos skaidrumo portretas?
1. Išsiskiriame iš kaimynų, nes manome, jog korupcijos yra daug ir ji visur, nors asmeniškai jos neigiamą poveikį patiria žymiai mažiau žmonių.
