„Lietuva yra nedidelė šalis prie Baltijos jūros, turinti vos 3 mln. gyventojų, – tinklalapyje matadornetwork.com rašo ji. – Bet praėjusį mėnesį kalbėjausi su lietuviu kuprinėtoju atokiame Birmos kaime ir atsitrenkiau į porą kitų lietuvių Balyje. Net jei to nežinote, greičiausiai kelyje buvote sutikę vieną iš mūsų.
Mus sieja vienas dalykas – tas pats nemalonus jausmas, kai reikia paaiškinti žmonėms, iš kur esame. Iš to atsirado pirmas sąrašo punktas.“
Nežinoti, kur yra Lietuva
Milda prisipažįsta nebegalinti suskaičiuoti, kiek kartų buvo pavadinta ruse, lenke ar latve. Jos topas – vieno Malaizijos viešbučio darbuotojo šūksnis pažiūrėjus į keliautojos pasą: „O! Tu esi iš Libijos respublikos.“
Maždaug 90 proc. pokalbių, bandant paaiškinti, iš kur atvyko, skamba maždaug taip:
– Tai iš kur esi?
Milda Ratkelytė: Mus sieja vienas dalykas – tas pats nemalonus jausmas, kai reikia paaiškinti žmonėms, iš kur esame.
– Iš Lietuvos.
– Hmm?
– Lietuvos, mažos Baltijos šalies.
– Ooo! – lydimas ilgo žvilgsnio, turinčio patvirtinti, kad žmogus puikiai žino, kur ji yra. Akivaizdu, kad neturi supratimo.
– Virš Lenkijos ir po Latvija.
– O, Lenkija.
– Ne, turiu omeny, kad Lietuva yra virš Lenkijos.
– Virš Lenkijos?
– Taip.
– Tai Rusijos dalis?
Tuomet Milda pasiduoda ir keičia temą.
Tvirtinti, kad mes esame rusai
Jei esi aukštas, šviesių plaukų, mėlynų akių, kalbi su akcentu ir vaikštai Pukete, Balyje ar bet kur kitur ne Lietuvoje, dažnai išgirsi „Zdarov“ (rus. „Sveikas“) ar „Spasibo“ (rus. „Ačiū“).
„Didžiulis įžeidimas!“ – tvirtina Milda ir paaiškina, kad dėl tragiškos istorijos nemėgstame apskritai būti siejami su Rusija.
Girdami komunizmą ir tvirtindami, kad priklausyti SSRS buvo kur kas geriau, nesusidraugausite su lietuviais. „Taip, esame maži, bet nepriklausomi, turime savitas tradicijas ir savo kalbą – vieną seniausių iš tebevartojamų Europos kalbų“, – rašo keliautoja.
 |
| Protestas Niujorke |
Galvoti, kad geriame tik degtinę
Dažnai būna taip: stovi prie baro, prieina „karštas“ vaikinas. Jis pralaužia ledus įprastiniu klausimu, iš kur esi. Kai pasakai, kad iš Lietuvos, jis supratingai linkteli ir užsako degtinės, kad parodytų, kaip puikiai išmano tavo kultūrą. Kai mandagiai atsisakai, automatiškai išgirsti nuostabą: „Ką? Negeri degtinės? Ar tai nėra jūsų nacionalinis gėrimas?“
Ne, degtinė nėra nacionalinis Lietuvos gėrimas, pabrėžia Milda. Tiesą sakant, priduria ji, nacionalinis Lietuvos gėrimas yra midus, gaminamas iš medaus. Šiuolaikinių lietuvių protėviai baltai midų gėrė prieš tūkstančius metų iš metalu apkaustytų ragų. Nors dabar ragus pakeitė krištolinės taurės, midus tebėra populiarus, ypač per vestuves, gimtadienius ir nacionalines šventes, kai visi geria į vienas kito sveikatą.
Dėl tikslumo Milda prideda, kad lietuviai taip pat mėgsta alų, kaip daugelis žmonių visame pasaulyje.
Galvoti, kad geriame importuotą alų
Neseniai Lietuvoje apsilankęs vienas iš Mildos draugų bare užsisakė vokiško alaus. Jos reakcija buvo: „Kąąą?“
Lietuviai gamina nemažai įspūdingų alaus rūšių, laimėjusių tarptautinių apdovanojimų už subtilų skonį ir aukštą kokybę. Pagonybės laikais mes net turėjome dievų, globojančių alaus gamybą: alaus patroną Gambrinų, aludarių dievą Ragutį ir apynių deivę Austėją. „Taigi elkitės kilniai ir gerkite MŪSŲ alų!“ – primygtinai siūlo autorė.
Milda Ratkelytė: Jums krepšinis yra tiesiog žaidimas. Lietuvoje jis reiškia kur kas daugiau.
Jos žodžiais, Lietuvoje galima rasti kokio tik širdis geidžia alaus: kaimiško šviesaus, tamsaus ir net juodo, filtruoto ir nefiltruoto.
Sakyti, kad krepšinis yra nevėkšlų sportas
Jums krepšinis yra tiesiog žaidimas. Lietuvoje jis reiškia kur kas daugiau, ypač nuo 1992-ųjų vasaros, kai lietuvių komanda Barselonos olimpiadoje praūžė lyg uraganas ir parsivežė bronzos medalius, – tada, kai šaliai labiausiai jų reikėjo. Nuo tada krepšinis įkvėpdavo ir tapo mūsų laisvės simboliu.
Šis sportas Lietuvoje lygus religijai. „Kaskart per tarptautines varžybas lietuviai važiuoja žiūrėti, kad ir kur jos vyktų, – tūkstančiais, – tvirtina Milda. – Visada su mūsų geltonomis-žaliomis-raudonomis vėliavomis, mūsų būgnais, mūsų dainomis ir garsiomis mūsų skanduotėmis.“
Klausti, ar ketiname laimėti „Euroviziją“
Atsakymas paprastas – ne, todėl autorė prašo nustoti apie tai kalbėti.
 |
| Rūta Meilutytė |
Nors esame puikūs dainininkai bet kuriame gimtadienio vakarėlyje ar vestuvių puotoje, ji siūlo neprašyti lietuvių dainuoti tarptautinėse scenose.
Lietuva nuo 1994-ųjų keturiolika kartų dalyvavo tarptautiniame dainų konkurse Eurovizijoje. Pirmąkart Ovidijus Vyšniauskas liko paskutinis, negavęs nė vieno taško. Po to buvo pertrauka iki 1999 metų. Nuo tada buvo vis prasčiau. Kiekvieną gegužę, kai baigiasi konkursas, spaudoje pasipila aštri kritika dėl Lietuvos pasirodymo.
„Mėnuo viešos gėdos yra daugiau nei pakankamai, todėl nepriminkite mums apie tai visą laiką!“ – maldauja Milda ir ragina verčiau rinktis sportą, pavyzdžiui, prisiminti Rūtą Meilutytę, kuri neseniai pagerino 100 metrų plaukimo krūtine pasaulio rekortą. „Bent kai kur mes geriausi“, – apibendrina autorė.
