Savo automobilio ratais nesmagu gadinti žalią sodybos „kilimą“. Iš sodrios žolės matyti, kad čia dažniausiai einama pėsčiomis arba važiuojama dviračiu. Šeimininkas pasitinka basas ir su šypsena: „Atvykote į laisvo valstiečio žalią sodybą“.
Milijonas bičių moko ramybės
Toliau visi eina basi. Dviejų su puse hektaro plote telpa natūralus, paprastas S.Grunskio gyvenimas, kuris dabar teka nuo ankstaus ryto iki saulės laidos. Panašiai kaip šeimininko taip mylimų bičių.
Kiemo gale – piešiniais išmarginti aviliai, žiūrintys į laukus, upelį, mišką. Šalia jų – ir mažas medinis namelis su užrašu „Bičių terapija“.
Po nameliu įtaisyti šeši aviliai, o ant jų – medinės lovos. Galima atsigulti ir mėgautis raminančiu ūžesiu, malonia vibracija, juntama visu kūnu. O kur dar vaško, žiedadulkių, medaus kvapas.
Tarpuose tarp lovos lentelių matyti metalinis tinklelis. Už jo – be perstojo ūžiantis, judantis spiečius, medaus koriai. Mėginu jų gyvenimą apžvelgti pro plyšelį, netyčia įpučiu oro. Už tinklelio kyla lengvai juntama panika. Šis garsas nesuveikia terapiškai, geriau gulėti ramiai ant nugaros ir netrikdyti natūralaus gyvenimo.
Vyras dažnai sulaukia smalsuolių, tačiau verslo pradėti nesiryžta. Mat bitės kelia pavojų gyvybei, jeigu esi alergiškas. Vien po terapiniu bičių nameliu gyvena apie milijonas bičių, o dar apie dešimt gyvų avilių įkurdinti šalia.
„Bičių sukeliama vibracija, dūzgesys ir kvapas ramina, gydo, pakrauna energijos“, – neišsiplečia šeimininkas.
Kadangi šioje sodyboje nėra interneto, apie gamybos technologijas S.Grunskis sužinojo iš žurnalų. „Aš esu laisvas“, – pakartoja vyras, perklaustas, ar tikrai sodyboje neturi kompiuterio arba išmaniojo telefono.
Meilės alėja ir akmenų terapija
Pas S.Grunskį traukia ne tik bitės, bet ir milžiniškas sodas. Praktiškai – parkas.
Pirmiausia pasisveikiname su žuvimis tvenkinėlyje. Nuo medinio tiltelio metame batono riekeles, o karpiai garsiai žiaumoja.
Toliau prasideda spalvinga augmenija – liekni medžiai, gėlės, krūmai, žolelės. Įsuka milžiniškų bijūno žiedų rausvumas, gudobelių baltumas, alyvų aromatas. Pūpso levandų kupsteliai, raudonėliai, melisos, mėtos, lafantai – kvapas atima laiko pojūtį.
„Beveik visi augalai – dėl bičių. Netrukus mėlynai išsiskleis agurklių žiedai, visas laukas dūgs. O kai pražys siriniai klemaliai, net plika akimi galėsi matyti, kaip nektaras varva“, – pasakoja S.Grunskis.
Jo valdos išsiplėtusios ir per buvusio kaimyno teritoriją. Anksčiau apleistame plote styrojo trys seni medžiai. Klevas ir uosis liko, o gluosnis po audros neatlaikė. Senieji medžiai tiesiog prašėsi draugijos, tad apsodino šią teritoriją eglėmis, pušelėmis, beržais, liepomis.
Toks rojus lengvai nesusikuria. Vos išsikaulijo leidimą – mat žemė per daug riebi, galima ją tik apsėti, bet jokiu būdu ne medžiais apsodinti. Šalia teka Vilkiaušio upelis, dėl kurio buvo galima šį plotą pavadinti žaliuoju ir po ilgos kovos įtikti valdiškoms institucijoms.
Tarp tankiai suaugusių berželių įtaisytas savadarbis meilės suolelis. Priešais beržynėlį – ir meilės alėja. S.Grunskis nesikuklina: „Sūnus Vokietijoje nusivežė pilies pažiūrėti, o ten, žiūriu, – tokia pat liepų alėja“.
„Meilė, molis ir mėšlas. Štai ko reikia, kad medžiai prigytų visu šimtu procentu“, – paaiškina.
Netoliese – ilgas ir platus alpinariumas, kurį vyras panaudoja savaip. Kaip lengvas jaunuolis šokuoja nuo akmens ant akmens. Sako – akmenų terapija. Šalia nusiskina anyžinio lafanto lapelį ir deda į burną: „Čia tiek elementų, kiek visoje Mendelejevo lentelėje, daugiau nei ženšenyje“.
Žąsis gano savo mokyklos stadione
Grįžtame per žalią lauką, kur netrukus ganysis žąsiukai. Čia buvo jau istorija tapusios Ežeikių mokyklos stadionas.
„Aš niekada nebūčiau patikėjęs, kad savo mokyklos, kur baigiau keturias klases, stadione ganysiu žąsis“, – juokiasi pašnekovas.
Mokyklą primena ir šulinys. Daugelį metų čia buvo visiška dykra, kol S.Grunskis neįkėlė kojos.
Išvalė ir patį šulinį, kuriame rado galybę šiukšlių ir keturias revolverio kulkas. Vietoj pavogto rentinio iš mokyklos pamatų akmenų sumūrijo pagrindą. Padarė medinį dangtį, o ant jo užrašė: „Nespjauk į šulinį, nes pats iš jo gersi“.
Mokyklą mena ir septyniasdešimt metų čia augančios obelys – susiraizgiusios, apeižėjusios, bet apsigaubusios vešlia lapija. „Šie medžiai – kaip žmogaus gyvenimas“, – pastebi vyras.
Meilužės kilnojimas – vietoj vandens čiaupo
Pylimas, apipiltas alyvų žiedais, veda prie namų šulinio. Ant vieno svirties galo kabo kibiras, ant kito – kaliausė su šlepetėmis.
„Čia mano meilužė. Kiekvieną rytą ir vakarą po du kartus pakilnoju“, – vandens sėmimo ritualą šmaikščiai pristato vyras.
Jis neturi nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Ir neprašo. Savo „tupyklą“ lauke vadina karališka ir nepakenčia planų tokias vieteles uždrausti.
Civilizacija ir taip čia pridarė bėdų. Šeimininkas vedasi prie asfaltuoto Ežeikių kelio, kuris ribojasi su jo sodu.
„Štai jums europietiškas „šikpuodis“ ant asfalto. Po lietaus visų vaivorykštės spalvų vanduo subėga į jį ir pro triūbą nuteka į mano sodą, į šulinį. Sako, imk, žmogau, gerk“, – kalba ežeikiškis ir rodo į šulinėlį su grotelėmis ant kelio bei vamzdį, išsikišusį į jo pievą.
Palei kelią, iš sodybos pusės, eina ir takas pėstiesiems bei dviratininkams. Kad galėtų jį nutiesti, reikėjo iškirsti daugybę gražių medžių – uosius, klevus, seną ąžuolą. S.Grunskis iki šiol dėl to pergyvena ir saugo juos bent jau nuotraukose įamžintus.
Sako, kad tuo dviračių takeliu beveik niekas nevažiuoja – tik jis pats ir dar vienas netoliese gyvenantis vyriškis. Kaime ir apylinkėse žmonių tik mažėja.
Prieš rojų buvo pragaras
„Šeštasis rojus“, – rodo į savo namą, pažymėtą šeštuoju numeriu. Pats ir gatvės pavadinimą sugalvojo – Ežiukų.
Nedidelė, dabar jau apmūryta šeimininko troba – namai, kuriuose jis ir užaugo. Ta pati seklyčia anksčiau stovėjo laukuose, netoliese. Tėvas ją surentė dar 1928 metais, o į kaimą su dviem vikšriniais traktoriais partempė 1968-aisiais. Iki šiol išsilaikė tie patys sienojai, stogas, durys.
Apylinkėse gyvendavo trys giminingos šeimos su Grunskių pavarde. Tie, kur laukuose – laukiniai, prie miško – miškiniai, o kaime – kaimo Grunskiai. Stanislovo šeima buvo laukiniai, kol didžiosios melioracijos metais nepersikraustė į Ežeikius.
Tie, kur laukuose – laukiniai, prie miško – miškiniai, o kaime – kaimo Grunskiai.
S.Grunskį visada traukė gamta, menas. Tėvas krepšius pindavo, mama – ausdavo. Menišką prigimtį išduoda trobos sienos, nukabinėtos paties tapytais paveikslais, džiovintais žolynais rėmeliuose, nuotraukomis, molio lipdiniais.
Visi darbai skleidžia šilumą, šviesą, išskyrus vieną – tamsiame vandenyje skendintį žmogų. Jis pasinėręs iki kaklo, o į gerklę paukštis pila nuodus iš butelio.
„Visus šviesius paveikslus sukūriau tik metęs gerti. O šį piešinį tapiau vidury nakties. Miške. Verkdamas, su cigarete burnoje ir buteliu rankoje. Piešinyje ir esu aš, paskandintas alkoholyje iki kaklo“, – šiurpina pašnekovas.
Jau trečiame kurse, studijuodamas žemės ūkio mokslus, su studentais „paragaudavo“ alaus. Paskui prasidėjo valdiškas darbas – kur tik nuvažiuodavo tikrinti traktorių ir kitos technikos, ten ir įpildavo.
Su žmona gyveno bute, Joniškyje, tačiau su savo bėda teko išsikelti pas tėvus į Ežeikius. Visi artimieji jau matė bėdą, bandė kalbėtis. Būdavo ir negerdavo, bet paskui – vėl tas pats.
Mamai sveikata pasilpo, o jis buvo vienintelė pagalba ūkyje. Melžiamos karvės, prižiūrimos kiaulės, paukščiai. Mama vis prašydavo sūnaus: „Negerk.“
„Labiausiai džiaugiuosi, kad ji spėjo pamatyti ir dešimt mano blaivaus, laimingo gyvenimo metų. Kai atėjo laikas išeiti, iš namų ant rankų ją išnešiau blaivas“, – prisimena vyras.
Blaivus arba miręs
Prieš dvidešimt vienerius metus S.Grunskis išgėrė paskutinį savo alkoholio lašą. Išsikapstyti padėjo Minesotos programa Švėkšnoje. Jau po mėnesio bendravimo su priklausomybių turinčių žmonių grupe jis tapo abstinentu.
„Kol sau nepripažinsi priklausomybės, tol nieko nebus. Nėra dviejų kelių. Saikingai gerti negali – arba būni blaivus arba ruoškis į kapus“, – sako vyras.
Nėra dviejų kelių. Saikingai gerti negali – arba būni blaivus arba ruoškis į kapus
Jis neužmiršta, kad grupėje buvo šeši vyrai ir šešios moterys. Tarp jų ir garbūs gydytojai, inžinieriai, vadovai. Suprato, kad ši liga visus „šienauja“ vienodai.
Jau po metų blaivaus gyvenimo giminės ir draugai surengė penkiasdešimtojo jubiliejaus šventę. Stalai lūžo ne tik nuo maisto, bet ir nuo svaiginančių gėrimų.
„Išlikau blaivus prie šventinio stalo, sakiau tostus, bendravau. Tai buvo mano didžiausia pergalė“, – prisimena.
Šviesiu pavyzdžiu mėgino sekti ir kiti, tačiau jų istorijos baigėsi liūdniau.
„Net po aštuonerių metų blaivybės žmonės pasiduoda ir geria dar daugiau. Kai kurie vyrai iš gretimo kaimo jau ir pasimirė. Ir man taip būtų, jei nors taurelę pakelčiau. Taip, iš pradžių sunku, tačiau dabar aš parduotuvėje butelių net nepastebiu, nebenutuokiu nei apie kainas, nei apie pavadinimus“, – tikina pašnekovas.
Šiuos du dešimtmečius vyras ne tik gyvena blaiviai, bet ir domisi sveiko gyvenimo principais. Ruonių maudynės, pratimai, žolelės, naminis maistas, terapijos, paskaitos. Į aštuntą dešimtį įžengęs vyras sako, kad jo biologinis amžius toli gražu dar nepasivijo jo metų.
„Dabar mano gyvenime labai svarbus žodis „SVEIK“, kuriame telpa trys reikšmės. Jei nori pasveikti – VEIK, EIK. Taip ir einu, dirbu kiaurus metus nesustodamas nuo ryto iki vakaro. Dėkoju Dievui už kiekvieną pragyventą dieną ir prašau dar vienos“, – sako S.Grunskis.
