– Lietuvoje gyvenate beveik nuo Nepriklausomybės pradžios. Puikiai kalbate ir taip pat puikiai rašote lietuviškai. Kodėl atvykote ir kodėl pasilikote?
– Mane siuntė vienuolija, nes turėjo sumanymą įkurti bendruomenę Lietuvoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą į Prancūziją buvo atvykusios merginos iš Lietuvos, kurios ieškojo, kur įstoti į vienuolyną nemokant kraičio mokesčio, nes buvo neturtingos. Jas nukreipė į mūsų vienuoliją – Marijos Dangun ėmimo seserų, arba asumcionisčių.
Merginos turėjo nepaprastos drąsos tais laikais atvykti ir įstoti į vienuolyną šalyje, kurios jos nepažinojo, nemokėjo kalbos. Jų buvo apie dvidešimt. Kongregacija priėmė, ir jos pasiliko, o po kelerių metų užėjo karas, Lietuva tapo okupuota, jos prarado visus ryšius su savo šeimomis.
Būtent dėl jų norėjome įkurti bendruomenę Lietuvoje, kai tik tai tapo įmanoma – atsivėrus sienoms. Žinoma, nebedaug iš Lietuvos atvykusių sesių to laiko sulaukė.
Man pasiūlė – galbūt aš noriu vykti į Lietuvą kurti bendruomenę. Iki tol buvau šiek tiek gyvenusi tik Belgijoje ir Anglijoje, visą kitą laiką – Prancūzijoje. Bet iškart pajutau troškimą, spontanišką norą. Supratau, kad tai Dievo balsas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą į Prancūziją buvo atvykusios merginos iš Lietuvos, kurios ieškojo, kur įstoti į vienuolyną nemokant kraičio mokesčio, nes buvo neturtingos. Jas nukreipė į mūsų vienuoliją – Marijos Dangun ėmimo seserų, arba asumcionisčių.
– Žinojote, kas Lietuva, kur vyksite?
– Buvau šiek tiek girdėjusi apie Lietuvą ir tikrai žinojau, kur ji yra (juokiasi). Be to, buvau skaičiusi į prancūzų kalbą išverstą Nijolės Sadūnaitės knygą apie jos patirtį lageryje. Bet pati nesvarsčiau vykti į Lietuvą, kol man nepasiūlė.
– Tai buvo siuntimas tarsi į misiją?
– Taip, į misiją.
– Esate paryžietė, atvykote iš turtingos šalies sostinės į posovietinę, tik ant kojų besistojančią valstybę. Kas tuomet Jus labiausiai stebino?
– Atvykau rugsėjo pradžioje, dieną prieš Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje. Ir prasidėjo visi mano kultūriniai šokai (juokiasi). Ir stebino, ir džiugino. Vienas iš labai teigiamų kultūrinių „šokų“ buvo tas, kad niekur gatvėse nemačiau reklamos, aplinka buvo švari. Na, ir labai mažai mašinų.
Tačiau atmosfera buvo slegianti – žmonės tylūs, nedrąsūs, baugštūs.
Pavyzdžiui, sesė vienuolė bijojo man garsiai pasakyti savo adresą – iš pradžių nesupratau, tik paskui susipažinau su istorija ir ką, kokius persekiojimus buvo patyrusios vienuolės. Teko daug skaityti, kad suprasčiau visą karo, ypač pokario siaubo bei okupacijos laiko svorį žmonių gyvenimuose.
Kita vertus, nors lietuviai buvo nedrąsūs, jie buvo ir labai nuoširdūs. Kai užsimegzdavo santykis, žmonės iš karto atsiverdavo. Paryžiuje to nebūdavo – aišku, tai labiau didmiesčio sindromas, ne visur Prancūzijoje taip yra.
Pozityviai stebino jaunimo aktyvumas. Būtent jaunimas tada aktyviai veikė naujoje Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, į kurią atvykusi įsiliejau. Jaunų žmonių parapijoje buvo daug, ir visi iniciatyvūs, labai atsakingi, dauguma jų buvo neseniai atradę tikėjimą, tad ištroškę, ieškantys, drąsūs. Aplankydavo į užsienio parapijas ir grįždavo su begale idėjų, kurias kūrybiškai įgyvendindavo.
Mane labai džiugino jaunimo kūrybiškumas ir atsakingumas.
Atsakingumas ne tik kalbant apie parapijos gyvenimą, bet ir paprastus buitinius dalykus. Pavyzdžiui, tie jauni žmonės savaitgaliais važiuodavo į kaimą ar sodą dirbti. Man, paryžietei, tai buvo atradimas: reikia važiuoti kasti bulvių, kad turėtum ką valgyti žiemą, kad tai poreikis, o ne pramoga? Iki tol kaimo kultūra man buvo visiškai svetima, tik atvykusi į Lietuvą susidūriau iš arčiau. Patyriau ne vieną atradimą, pavyzdžiui, kaip reikia pasisemti vandens iš šulinio (juokiasi).
Man, paryžietei, tai buvo atradimas: reikia važiuoti kasti bulvių, kad turėtum ką valgyti žiemą, kad tai poreikis, o ne pramoga?
– Nesigailėjote palikusi Paryžių – miestą, kuriame gimėte ir didžiąją laiko dalį gyvenote iki atvykdama į Vilnių?
– Ne. Buvo ir yra progų grįžti. Aplankau savo šeimą, važiuoju į tarptautinius mūsų vienuolijos renginius, kurie vyksta centriniuose namuose, Paryžiuje.
Bet man gera gyventi čia. Taip, kaip ir kiekvieną žmogų, išvykusį iš savo tėvynės, kartais apima staigus jausmas, kad esi svetimas kitoje šalyje. Bet tas jausmas greitai ir praeina.
– O kaip greitai išmokote lietuviškai?
– Prieš atvykdama mokėjau keletą žodžių, buvau pasimokiusi iš tokio plono vadovėlio „Lietuvių kalba per 30 dienų“ (juokiasi). Kai atvažiavau, nuėjau į Vilniaus universitetą, jau tada universitetas turėjo kursus užsieniečiams. Kartu su manimi mokėsi vienas kitas studentas, norintis pasilikti Lietuvoje, o dauguma mokėsi kalbos todėl, kad ji įdomi.
Turėjau laimę mokytis pas nuostabią gramatikos dėstytoją. Lietuvių kalbos gramatika labai sunki, bet su tokia dėstytoja ji atrodė beveik malonumas. Be to, aš pati esu filologė, mano pirmoji specialybė – anglų kalba. Mokiausi graikų, lotynų, šiek tiek hebrajų kalbų.
Kalbos iš esmės įdomios, mokytis jų man malonu. Lietuvių kalba buvo sunkus kąsnis, bet įveikiau. Užtruko metus. Padėjo tai, kad nuolat teko bendrauti lietuviškai. Dažnai girdėdavau pastebėjimų: oooo, kaip jūs kalbate lietuviškai, nors yra pas mus tokių, kurie penkiasdešimt metų čia gyvena... (juokiasi). Džiaugiuosi, kad žmonės buvo labai kantrūs ir nuoširdžiai priėmė mano pastangas kalbėti lietuviškai.
– Įdomu, kaip tapote vienuole, koks buvo jūsų kelias?
– Pašaukimas buvo pasėtas vaikystėje. Gimiau katalikiškoje šeimoje, mano tėvai buvo nuoširdžiai tikintys. Pamenu vieną dieną – buvau turbūt devynerių – kai aiškiai suvokiau, kad Dievas mane myli. Tą dieną atsirado labai asmeniškas ryšys su Dievu. Iš karto kilo mintis: jei Dievas taip mane pamilo, tai turiu kažką daryti dėl Jo, gal būsiu kada nors vienuolė. Ši mintis pasiliko.
Tačiau rimtas apsisprendimas įvyko daug vėliau, kai jau buvau studentė. Turėjau progą įsimylėti, mąsčiau apie šeimą. Svarstydama dėl ateities, išvykau į kelių dienų rekolekcijas. Per jas įsitikinau, kad vaikystės mintis apie vienuolės kelią buvo ne mano, o Dievo, ir kad pagrindinis orientyras yra laimė.
Pamenu vieną dieną – buvau turbūt devynerių – kai aiškiai suvokiau, kad Dievas mane myli. Tą dieną atsirado labai asmeniškas ryšys su Dievu.
Pamildama žmogų, galvodama apie šeimą buvau labai laiminga, bet Dievo meilės pajutimas siekė daug giliau. Dievas palietė nepaliestas stygas, gilumines. Jo meilė turėjo man amžinybės skonį. Šis stiprus pajutimas buvo ženklas, kad Jis mane kviečia skirti Jam visą širdį. Tad turėjau rinktis. Apsisprendusi pajutau didelę laisvę ir laimę.
Kadangi buvau lankiusi seserų asumcionisčių mokyklą Paryžiuje ir dauguma seserų man patiko – jos kūrė labai gerą, jaukią, atvirą aplinką – pasirinkau būtent šią vienuoliją. Norėjau kitiems nešti tą pačią gerą žinią, dalytis tikėjimo džiaugsmu, melstis – ši vienuolija skiria daug laiko kontempliatyviai maldai.
Čia stiprus vienuolių bendruomeninis gyvenimas – tai suteikia daug iššūkių, bet ir daug džiaugsmo. Taip pat buvo galimybė dirbti su jaunimu.
Be to, šis vienuolija pasižymi tarptautiškumu, turime bendruomenių keturiuose žemynuose, toks tarpkultūrinis turtingumas mane labai žavi. Daug mūsų bendruomenių yra tarptautinės, kartu gyvena skirtingų tautų seserys. Jei tarpkultūriškumas nėra paviršutiniškas, jis kelia iššūkių, tačiau labai praturtina. Manau, jis pranašiškas: mes trokštame žmonijos susivienijimo, nors ši vienybė ir sunkiai pasiekiama.
– Kaip sekėsi kurti vienuolyną Vilniuje?
– Nebuvo labai sunku. Jau buvo merginų, norinčių įstoti į vienuoliją Vilniuje, tad gana greitai atsirado bendruomenė.
– Kartu kūrėsi ir tada visai nauja Vilniuje parapija – Jurgio Matulaičio? Bažnyčia buvo dar tik statoma.
– Taip, statėsi. Bet klebonas ir parapijos žmonės gerai suprato, kad bažnyčia nėra pastatas, kur ateini melstis ir gauti tam tikrų religinių „paslaugų“, bet bendruomenė – vieta, kur susitinki su kitais, dalijiesi malda ir gyvenimo džiaugsmais bei sunkumais. Suvokimas, kad parapija yra žmonės ir bendruomenė, dabar, ačiū Dievui, yra paplitęs, bet tais laikais J. Matulaičio parapija buvo unikali. Tai buvo graži erdvė mūsų bendruomenei augti.
Iškart ėmėtės ne tik vienuolyno kūrimo, bet ir įvairių kitų veiklų. Seserys asumcionistės pradėjo globoti ir mokyklą, dabartinę Palaimintojo Teofilio Matulionio gimnaziją Vilniuje.
Mokykla iš pradžių nebuvo katalikiška, tik vėliau kardinolo A.Bačkio prašymu pradėjome ją globoti. Ji dabar priklauso tarptautiniam asumcionistinių mokyklų tinklui, yra užmegzta daug tarptautinių ryšių.
Štai gruodžio pradžioje mokykloje lankėsi dvi dešimtys mokytojų iš Prancūzijos mokyklų, vyko seminaras apie įtraukųjį ugdymą, nes Pal. T.Matulionio gimnazija yra tam tikra pionierė šioje srityje.
Bet šioje mokykloje man dirbti neteko. Daug metų skaičiau paskaitas pedagoginiame universitete Vilniuje būsimiems katechetams. Tai buvo didelis džiaugsmas – ne tik darbas, bet ir malonumas – atskleisti Biblijos grožį jaunimui. Iki pensijos tai buvo mano pagrindinis darbas. Ir visada turėjau ir tebeturiu savanorystės veiklų. Pagrindinės yra trys ir visos man labai svarbios, prasmingos.
– Kokios jos? Papasakokite plačiau.
– Lankau kalinius. Prieš daugelį metų pakvietė kalėjimo kapelionas dalyvauti šv. Mišiose pataisos namuose Rasų gatvėje. Netrukus supratau, kad dauguma ten kalinčių vyrų yra aukos, jie yra gimę nepalankioje šeimų aplinkoje, anksti patekę į alkoholio ar narkotikų spąstus. Nesakau, kad visi, bet dauguma.
O po to tapo pačios įkalinimo įstaigų sistemos aukomis. Ši sistema gerėja, tikrai gerėja, bet anais laikais ji buvo ypač žalinga: žmogus, kuris, pavyzdžiui, patekdavo į kalėjimą šešeriems metams už mašinos vagystę, po tų šešerių metų išeidavo jau sugadintas pačios sistemos.
Lankau kalinius. Netrukus supratau, kad dauguma ten kalinčių vyrų yra aukos, jie yra gimę nepalankioje šeimų aplinkoje, anksti patekę į alkoholio ar narkotikų spąstus. Nesakau, kad visi, bet dauguma.
Taigi dauguma tų žmonių buvo nemažai prisikentėję. Žinoma, ir prisidirbę. Jiems reikėjo, kad kažkas ateitų ir paliudytų, kad jie yra svarbūs, mylimi, kad galima žiūrėti į juos kaip į žmones. Taigi man buvo svarbu nueiti, pabendrauti, dabar turiu ir individualių susitikimų su tais, kurie laukia teismo.
Labai svarbu palaikyti juos, kalbėtis apie Dievą, galbūt pažadinti tikėjimą. Šiuo metu su kapelionu ir savanoriais vedame Alfa kursą nuteistiesiems.
– Kiek dalyvių turite?
– Dabar dalyvių – trys su puse, bet ne skaičius yra esminis dalykas.
Anksčiau bendruomenė buvo daug didesnė, netgi ekumeninė – katalikų, protestantų – bet paskui įstaigos buvo pertvarkytos, žmonės buvo perkelti.
Kita mano veikla – žmonių dvasinis palydėjimas. Priimu žmones, kurie nori pasikalbėti apie savo gyvenimą, dvasinius ieškojimus. Dalyvauju Gerojo Samariečio bendruomenės veikloje – tai bendruomenė, kuri siūlo žmonėms vidinio išgydymo rekolekcijas, išgydymo per atleidimą. Ši tarnystė man labai brangi. Esu mačiusi daugybę žmonių, po šių rekolekcijų patyrusių visai naują gyvenimo startą.
– Sakome, kad visuomenė keičiasi. Ar keičiasi tai, ką žmonės atsineša – skaudulius, problemas?
– Taip, visuomenė labai keičiasi. Tačiau net nežinau, ar keičiasi žaizdos... Dažniausiai jos yra iš šeimos – būna susijusios su alkoholiu, išsiskyrimais, psichologiniu ar fiziniu smurtu, taip pat būna susijusių su pokario traumomis, kurias patyrė močiučių, senelių karta, bet ta trauminė patirtis persikėlė naujoms kartoms.
Labiausiai žeidžia meilės stoka. Dabar sutinku žmonių, kurie sako: mano tėvai sukūrė verslą, mes gerai gyvenome, bet jie neturėjo laiko kreipti dėmesio į mane. Ir tas sužeidimas liko. Nors vaikas augo geroje šeimoje, kur viskas buvo tvarkoje, bet jautėsi labai vienišas. Kokios žaizdos bus vaikų, kurių tėvai emigravo?..
Gera žinia tik ta, kad galima iš to vaduotis, gydytis, nebūtina nešti sužeidimų naštą per visą gyvenimą.
Labiausiai žeidžia meilės stoka. Dabar sutinku žmonių, kurie sako: mano tėvai sukūrė verslą, mes gerai gyvenome, bet jie neturėjo laiko kreipti dėmesio į mane. Ir tas sužeidimas liko.
– Galima sakyti, kad atliekate savotišką psichoterapeutės vaidmenį, tik koncentruojatės į žmogaus dvasinį palydėjimą.
– Gerai yra ir viena, ir kita. Dažnai žmonės, kurie suvokia savo sužeidimų šaltinius lankydamiesi pas terapeutus, jau atlieka svarbų vidinį darbą, bet kad žaizdos būtų visiškai išgydytos reikia daugiau – atsivėrimo Dievo malonei.
– Dar viena svarbi Jūsų veiklos sritis – prieš dvidešimt metų pradėjote vesti Alfa kursus Vilniaus Pal. J.Matulaičio parapijoje, tai darote iki šiol. Šie kursai apie krikščionybę populiarūs visame pasaulyje, skirti tiek netikintiems, tiek tikintiems, ir ne tik katalikų, bet visoms krikščionių konfesijoms. Alfa kursas būna stipri gyvo tikėjimo patirtis ir jau „pažengusiems“, praktikuojantiems krikščionims.
– Taip, tai kursai, kurie irgi keičia gyvenimus. Žmonės ateina, atranda gyvą tikėjimą, bendruomenę.
– Kas dažniau ateina – jau atradusieji tikėjimą ar vis dar ieškantys?
– Manau, kad dauguma žmonių Lietuvoje yra religingi. Abejoju, ar yra daug „grynų“ ateistų. Bet esu pastebėjusi, kad dauguma yra katalikai iš tradicijos. Kai kurie lanko bažnyčią dažnai, kai kurie tik per šventes.
Neretai atėję į bažnyčią jaučiasi svetimi, nes nežino, nei ką reiškia liturgija, nei kaip elgtis, ir galų gale – o kas iš viso to.
Kada nors ateina troškimas suprasti daugiau. Kartais tai nutinka po artimo žmogaus mirties – kamuoja klausimas, o kas po to, ar tikrai susitiksim, ar tikrai yra amžinasis gyvenimas ir kuo pagrįstas tikėjimas ar viltis.
Alfa kursas atsako į esminius klausimus apie krikščionių tikėjimą. Dažnai keičia ir tikinčiųjų požiūrį, duoda gilesnį supratimą. Man gražus pavyzdys iš pirmojo mano vesto Alfa kurso – puikiai atsimenu, nes jis gražiai iliustruoja pokytį, kurį patiria dauguma Alfa dalyvių – viena moteris po kursų pasakė: „Iki šiol lankiau bažnyčią ir maniau, kad aš myliu Dievą, bet dabar suprantu, kad Dievas mane myli“.
Tai radikalus pokytis. Žmonės taip pat atranda, kad Bažnyčios atmosfera gali būti nenuobodi ir formali, o linksma ir draugiška.
Kviesčiau ateiti visus – ir tikinčius, ir netikinčius. Dabar kaip tik Pal. J.Matulaičio parapija pradeda registraciją į naują grupę, kursas prasidės nuo sausio pabaigos.
Ateikite – paaukosite dešimt-dvylika vakarų, bet sužinosite, į ką netikite.
Siūlau vieną kartą netikintiems išsiaiškinti, kuo jie netiki. Per kursus nėra jokio spaudimo įtikėti: tai tiesiog mokymai, pokalbiai, per kuriuos žmonės yra laisvi išreikšti ir savo netikėjimą, ir abejones. Ateikite – paaukosite dešimt-dvylika vakarų, bet sužinosite, į ką netikite.
– O kokios temos gvildenamos Alfa kursuose?
– Viso Alfa kurso temos liečia egzistencinius ir dvasinius klausimus. Visų pirmą yra krikščionybės pamatai. Kas yra Jėzus – kas tas asmuo, kuris gyveno prieš du tūkstančius metų ir kažkaip pakeitė pasaulį, ką apie Jėzų sako istorikai, remdamiesi faktais, ir ar sveiką protą turinčiam žmogui tikėtina tai, ką apie Jėzų skelbia Bažnyčia?
Kita pamatinė tema – kryžius. Kodėl krikščionybės simbolis toks baisus, ir ką jis reiškia? Ką reiškia teiginys, kad Jėzus numirė už mane, ką tai keičia mano gyvenime?
Dar viena įdomi tema – kas yra tikėjimas, kuo skiriasi religingas žmogus nuo tikinčio žmogaus? Ar tikėjimas grindžiamas tik emocijomis, ar racionaliu pagrindu?
Jei žmogus nori užmegzti santykį su Dievu, yra temos apie maldą – kaip melstis, ar tikrai Dievas klauso ir išklauso maldų? apie Šventąjį Raštą – kaip skaityti šį nelengvą bestselerį? O kurso viršūnė – Šventosios Dvasios tema, menkai pažįstama dažnam krikščioniui, ši tema gvildenama ilgiau nei visos kitos – savaitgalio išvykoje, atsiskyrus nuo kasdienės rutinos. Viena iš kursų pabaigos temų yra apie blogį – ką aš galiu, kai susiduriu su juo, kaip elgtis, ką daryti.
– Kai pasaulyje tiek daug nesaugumo, ko gero, žmonės dažnai klausia: o tai kur Jūsų Dievas, kodėl jis tyli, kai vyksta karai, neteisybės? Ką atsakote?
– Taip, klausia, tai neišvengiamai rūpi. Ir man.
Yra tikra istorija, kurią aprašė Aušvicą išgyvenęs žydas Elijas Wiesel. Pakorė kelis kalinius, vienas iš jų buvo visų mylimas vaikas, paauglys. Kiti turėjo stebėti egzekuciją.
Kažkas iš už nugarų paklausė: o kur Dievas? Autoriaus širdyje kilo atsakymas: Dievas yra čia, pakartas. Man ši istorija daug kalba. Dievas kenčia su mumis, jis nėra magas, kuris iš dangų aukštumų sprendžia visas mūsų problemas. Tai mes sukuriame karus, ne Dievas.
Mes, žmonės, kalti dėl klimato kaitos, įvairių pasaulyje vykstančių baisybių, neteisybių. Tai mūsų atsakomybė. Dievas įžengia į mūsų sukurtą mėšlą, nepalieka mūsų vienų. Jis atidavė Kristų, kuris pats perėjo kančią ir mirtį, ir kuris dabar už mirties slenksčio laukia mūsų ant kryžiaus ištiestom rankom. Ir tai yra didžiausias dalykas, dėl kurio aš esu krikščionė. Į tokį Dievą tikiu. Jis yra su mumis ir už mus, bet paliko mums laisvę ir atsakomybę.
Dievas kenčia su mumis, jis nėra magas, kuris iš dangų aukštumų sprendžia visas mūsų problemas. Tai mes sukuriame karus, ne Dievas.
Kai esu gundoma skęsti neviltyje žiūrėdama žinias iš pasaulio, taip pat paklausiu savęs: o ką aš darau dabar, šią akimirką? Galiu melstis – malda yra galinga ir mums privaloma. Galiu kažką gera daryti savo aplinkoje: žmogų pradžiuginti, kažką paaukoti Caritui, siųsti Ukrainai ir t.t.
Galiu būti taiki, nekerštinga, sumažinti blogio „lygį“ savo aplinkoje. Visa tai yra mūsų rankose. Ir kartais mes tikrai turime pagundą skųstis dėl pasaulio blogio ir tiesiog nekaltai sėdėti, numodami ranka – ai, valdžia kalta, arba tai Dievo reikalas, ne mano. Bet tai nėra išeitis.
– Išties viena yra jaustis doru krikščionimi bažnyčioje ar sėdint namie ant sofos, ir visai kas kita kasdieninėje, nebūtinai draugiškoje aplinkoje. Kokie būtų Jūsų praktiniai patarimai? Per Alfa kursą Jūs patariate labai praktiškai – nesiskųskite, neapkalbinėkite kitų žmonių.
– Jei esi tikintis, tu žinai, kad esi mylimas iš esmės ir besąlygiškai. Tai žinodamas, viduje visada esi giedras, net sunkiomis akimirkomis.
Tikintieji turėtų išsiskirti būtent tokiu giedrumu – kai žinai, kad esi mylimas ir priimamas, taip pat su meile stengiesi priimti ir kitus. Tampi žmogumi, šalia kurio kitiems gera būti, kuris siunčia gerus vaibus (juokiasi).
– Taip, tokia giedra ir gerumas dažnai atsispindi būtent vienuolių veiduose, bet kitų žmonių – gal kiek rečiau. Nesame atsparūs sunkumams, mėgstame ir pabumbėti, ir pasiskųsti blogu gyvenimu ar tiesiog prastu oru.
– O kodėl reikia skųstis? Tampi tik labiau prislėgtas ir slegi kitus. Galime stengtis, pavyzdžiui, Kalėdų proga, nustoti skųstis ir burbėti. Burbėjimo pasninkas būtų reikšmingesnis už pasninką nevalgant mėsos, saldumynų ar kažko kito. Ir tai būtų graži dovana artimiesiems!
Šv. Kalėdos nėra eglučių ar blizgučių šventė. Švenčiame tai, kad Dievas nužengė iš dangaus dovanoti save. Tai yra dovanų Dovana, besąlyginė ir beribė.
Galime stengtis, pavyzdžiui, Kalėdų proga, nustoti skųstis ir burbėti. Burbėjimo pasninkas reikšmingesnis už pasninką nevalgant mėsos, saldumynų ar kažko kito.
Ši Dievo dovana įprasmina ir mūsų kalėdines dovanas: kai duodame iš širdies, esame laimingi, tai suteikia džiaugsmo, nes tai atitinka mūsų prigimtį. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą, mumyse yra poreikis dovanoti, ir kai mes jį realizuojame, esame laimingi. Užtenka žiūrėti į vaiką, kuris atneša mamai darželyje nupieštą piešinį: jis toks laimingas dovanodamas! Tas vaikas atspindi Dievą.
Galime rinktis dovanoti ne materialines dovanas, o kur kas brangesnes – savo laiką, gerumą, dėmesį.
– O kokias dovanas vienuolės dovanoja per šv. Kalėdas?
-(Juokiasi) Na, ką mes galime dovanoti?.. Atveriame savo Kūčių stalą.
Kūčių dieną tyloje paruošiame stalą, o vakare visuomet priimame žmonių, kurie neturi kur būti tą vakarą.
Prieš šv. Kalėdas pas mus jau nebėra bruzdesio, Kalėdų laukimą išgyvename tyloje. Stengiamės visus darbus baigti kuo anksčiau, kad paskutines dienas skirtume laiko maldai, Dievui, kad iš naujo galėtume priimti Jo dovaną, jo meilę.
– Ačiū už prasmingą pokalbį. Džiugių šv. Kalėdų!
