Mes žinome, kad bent jau mūsų krašte, esančiame tarp jūros ir milžiniško žemyno, pats nedėkingiausias darbas – prognozuoti orus. Jie keičiasi lyg nuotaika. Štai ir dabar, po kelių saulėtų dienų, plūstelėjusi vėsos ir lietaus banga pakeitė ne tik pavasario vaizdą, bet ir mūsų nuotaiką.
Pavasarį drėgmės labai reikia. Garavimas, drėgmės poreikis augalams beregint sunaudoja net ir vangaus lietaus papiltą vandenį. Miškuose balokšnių uodams perėtis nedaug, tačiau drėgmės pakanka. Vienas tokios drėgmės rodiklių – dar tebedygstantys pavasariniai grybai bobausiai. Pietų Lietuvos pušynuose jų galima rasti iki valios. Nežinau, kaip ten šiaurės Lietuvoje auga pavasarinės balteklės, arba avižėlės, kaip jas vadina vietos žmonės. O visa kita, net ir atvėsus orams, pavasario tempų nelėtina.
Pavasarį drėgmės labai reikia
Žydi sodai, lietus daug kur jau nuplovė, nuplėšė ievų žiedlapius. Žinia, sodų žydėjimui būtų svarbiau giedra, leidžianti darbuotis bitelėms, tačiau giedra paprastai neša ir šalnas, o to sodų žydėjimo metu kaip tik ir nelaukiame.
Į Lietuvą suskrido visi paukščiai. Prieš porą dienų, karštymečiu, Vilniuje jau suko ir spygavo čiurliai. Šie padangių skrajūnai yra bene geriausias vėlyvojo pavasario pradžios rodiklis.
Sugrįžusiems čiurliams antrina vis garsiau inkiluose zirziantys varnėnų vaikai. Jie auga sparčiai ir apetitas didėja kasdien. Nesvarbu, koks būtų oras, seniesiems varnėnams tenka visą ilgą dieną bėgioti po pievas ir rinkti lesalą savo vaikams. Tiesa, šį pavasarį kažkas varnėnų pasaulyje susimaišė. Galima neabejoti, kad ankstyviausieji jaunikliai paliks lizdus dar gegužę, bet nemažai porų dar tik peri. Šią jų būseną rodo skardžiai giedantys varnėnai.
Daug kur jau dūzgia šienapjovės. Tiesa, kol kas šienaujama tik tvarkant savo sodybų aplinką. Tačiau jau metas ruošti apsaugos įrangas prie tikrųjų šienapjovių agregatų, kurie išriedės į pievas. Tokia įranga paprasta, jos funkcija – pabaidyti žolėje esančius gyvūnus, apsaugoti juos nuo žūties. Kiekviena išsaugota gyvybė tikrai verta tokių pastangų.
