Bet kasdienybė proziškesnė: sovietmečiu klestėjusios pramonės šakos sumenko, verslą smukdo emigracija ir investicijų stoka. Džiugina tik į muziejus ir prekybos centrus plūstantys latviai.
Pradėjo bulvarų madą
Šiauliai sunkiai įsivaizduojami be Viliaus Purono – prieš keturis dešimtmečius čia gyventi atsikrausčiusio panevėžiečio dizainerio, turizmo informacijos centro projektų vadybininko. Tai jo dėka pėstiesiems atiduotą Vilniaus gatvės dalį tarp Draugystės prospekto ir Žemaitės gatvės „nutūpė“ daugelį pralinksminančios gaidžio, pelikanų, beždžionių, nykštukų, katinų ir paršiuko skulptūros.
Su V.Puronu leidžiamės į ekskursiją bulvaru – taip šiauliečiai vadina šią 1,28 km ilgio gatvės atkarpą. Pradedame nuo vėžio, žnyplėmis apglėbusio lietuviškų cigarečių pakelį, – turbūt pirmos socialinės reklamos Lietuvoje.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./„Knygos“ |
Bulvaras, 1976-aisiais perkirtęs Šiaulių centrą, buvo trečiasis toks Europoje. Kauno Laisvės alėja atsirado po metų, o Maskvos Arbatas – 1978–1979 metais. Mintis apie pėsčiųjų taką kilo tuomečiam vykdomojo komiteto pirmininkui Viliui Kazanavičiui. Taką suprojektavo architektė Virginija Taujanskienė, o miesto vyriausiuoju dailininku tapęs V.Puronas užsimojo jam suteikti įdomią vizualinę išraišką.
Tarpukariu gyventojai mėgo vaikščioti Vilniaus gatve, skirdavo joje susitikimus ir pasimatymus. Per pasaulinius karus netekę didžiumos savo gyventojų ir pastatų, darbininkų miestu vadinami Šiauliai buvo atstatyti, bet stalinistinės architektūros namai su parduotuvėmis ir kavinėmis pirmuose aukštuose, pilki daugiabučiai, aikštės ir parkai su Stalino ir Lenino bei Maksimo Gorkio skulptūromis prašėsi kažko savito.
Gyventojai priešinosi gatvės metamorfozei, galvas kraipė ir Maskvos funkcionieriai. Žmonėms nuraminti buvo pradėtas Vilniaus gatvės atkarpos „remontas“. Kai, automobilius nukreipus lygiagrečiai einančiomis Aušros alėja ir Vytauto gatve, eismas vyko, kaip vykęs, pėsčiųjų tako priešininkų gretos ištirpo.
V.Puronas užsidegė brandinti ir šiaulietišką patriotizmą. Lietuvos okupantai neleido mylėti, bet meilės Šiauliams nedraudė, todėl prasidėjo miesto humanizavimas. Pasiūlymus sovietams šiauliečiai teikė pasikaustę – kad sumanymas įveiktų ideologinį filtrą, jis buvo pateiktas kaip vizualinė agitacija.
Nerūkyti skatinantis vėžys ir prie knygyno „atverstos“ knygos, vienos kurių viršelį puošia užrašas „Knyga – žinių šaltinis“, tam tiko.
Šiaulių ramybės drumstėjas
Patį V.Puroną galima vadinti mobiliu bulvaro kūriniu. Tiek praeivių nesustoja apžiūrėti skulptūrų, kiek užkalbina jį. Vienam ramybės neduoda sniego ant stogo nesulaikanti tvorelė, kitam rūpi šiaip pasisveikinti. „Neįmanoma išeiti į gatvę“, – juokiasi savaitraščio žurnalistų gidas, žiniasklaidoje vadinamas ne tik architektu ir dizaineriu, bet ir kultūros istoriku, Šiaulių įvaizdžio kūrėju bei ramybės drumstėju, varnų valgytoju.
Vilius Puronas: „Už Vilnių esame senesni visais 87 metais“.
Į Šiaulius jis atsikraustė po studijų ir kariuomenės. „Panevėžy būčiau tik Purono sūnus, mat tėvelis buvo garsus pedagogas“, – šypteli ponas Vilius, paklaustas, ar netraukė atgal į gimtąjį miestą.
Nelengva atskirti, kada V.Purono pasakojimas virsta pokštais ir pramanais, ypač kai kalba pasisuka apie jį patį. Vis taikosi eiti iš kairės. Nuraminus, kad nesvarbu, atkerta: „Man svarbu – taip vaikščioja džentelmenas“, bet vėliau atvirauja, kad „moterys žino, jog esu beširdis“.
Tačiau kuo jau kuo, o meilės Šiauliams stoka V.Purono negalima apkaltinti. Priešingai. Ar, nemylėdamas miesto, jis vieną po kito leistų „Įdomiosios Šiaulių istorijos“ tomus? Šiuose tomuose tvirtinama, kad čia pirmą kartą pasaulyje susipyko šunys su katėmis, buvo užpatentuota aštuoniaratė važiuoklė, kuri vėliau įkvėpė sukurti mėnuleigį, ir lankėsi pats baronas Miunhauzenas.
V.Puronas Lietuvos vardo tūkstantmečio proga miestui padovanojo 25 m ilgio, bemaž 7 m pločio ir 7 t svorio skardinę lapės skulptūrą, sukūrė didžiausią Lietuvos istorijoje knygą (1,25x0,9 m, svoris – 113 kg) apie greta Šiaulių esantį Salduvės piliakalnį.
 |
| Vadimo Simutkino („Šiaulių naujienos“) nuotr./Vilius Puronas |
Miestą jo gražintojas vadina šiaurės Lietuvos sostine. Amžinas klausimas – Žemaitija čia ar jau Aukštaitija? „Dabar stovime Žemaitijoje, o siena eina va ten, Tilžės gatve“, – mosteli. O pats kaip prisistato? „Aukštaičiu! – akimirksniu atšauna. – Bet gyvenu Žemaitijoje (Vilniaus gatvėje, prie pat Gaidžio laikrodžio aikštės).“ Šiauliai dažnai taip ir pavadinami – miestu ant rubežiaus.
„Už Vilnių esame senesni visais 87 metais“, – beaiškindamas, kur stoti, kad viena ar kita skulptūra nuotraukoje atrodytų įspūdingiau, pasigyrė V.Puronas, pats keletą metų dirbęs fotografu.
Šiemet miestas turėtų būti ypač laimingas – minės 777-ąjį gimtadienį. Pirmą kartą jo pavadinimas paminėtas eiliuotoje Livonijos kronikoje aprašant Saulės mūšį, kuriame lietuviai, žemaičiai ir žiemgaliai sutriuškino Livonijos ordino karius. Šventei dizaineris žada parengti septynių mistinių vietų, kuriose, pavyzdžiui, yra pasirodžiusi Mergelė Marija ar tariamai gyvena vaiduokliai, maršrutą.
Verslą maitina eksportas
Meras Justinas Sartauskas, vardydamas Šiaulių privalumus, pradeda ne nuo V.Purono, o nuo verslo. Miestas seniai yra transporto mazgas, lengvai pasiekiamas keliu ar geležinkeliu iš Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos, Rygos, Kaliningrado, Talino, Liepojos ir Minsko.
Daugiau nei prieš pusšimtį metų Zokniuose buvo pastatytas oro uostas, naudojamas Lietuvos kariuomenės ir NATO naikintuvų, vykdančių oro policijos funkciją Baltijos šalyse.
Šiauliai dar XIX amžiuje pradėjo plėstis kaip pramonės centras. Mecenatyste garsėjusio pirklio Chaimo Frenkelio odų fabrikas buvo didžiausias ir bene moderniausias Rusijos imperijoje, o paprastas odininkas tapo vienu turtingiausių imperijos žmonių.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Vilniaus gatvė Šiauliuose |
Tarpukariu mieste buvo pagaminama 85 proc. šalies odos, 60 proc. avalynės, 75 proc. linų pluošto, 35 proc. saldainių pramonės produkcijos. Sovietmečiu įkurtos „Vairo“ dviračių ir variklių, staklių, televizorių, „Elnio“ odos ir avalynės gamyklos, „Rūtos“ konditerijos, „Verpsto“ trikotažo ir neaustinių medžiagų fabrikai. Šiauliuose tuomet buvo sukuriama 6 proc. respublikos pramonės produkcijos, dabar – 4–5 proc.
„Miestas nėra pagrindinis BVP gamintojas, bet mes stiprūs įvairove, – savaitraščiui „15min“ sakė Šiaulių pramonininkų asociacijos prezidentas Arūnas Rupšys. – Verslai išsiskaidę, bet patikimi, nėra vienos didelės gamyklos, kuriai žlugus stipriai nukentėtų miestiečių gyvenimo lygis.“
Odos ir elektronikos sektoriai sumenko, prigeso anksčiau visoje šalyje garsėjusio automobilių turgaus veikla, bet užtat sėkmingai dirba dviračių gamykla „Baltik vairas“, plėtojama plastiko, taros, neaustinių medžiagų, šildymo katilų ir elektros įrangos gamyba, apdirbamoji ir maisto pramonė.
Šiauliuose gaminami baldai Švedijos koncernui „Ikea“. Didelių įmonių, kurių metinė apyvarta siekia iki 500 mln. Lt, nėra daug, dominuoja smulkiosios ir vidutinės, bet kelios pateko į „Gazelės“ – sparčiausiai augančių įmonių – 500-uką.
Šiaulius labiausiai augina ne užsienio, o vietos investicijos. „Swedbank“ specialistų skaičiavimu, 2011-aisiais Šiaulių apskrityje vienam gyventojui teko 4 238 Lt investicijų – miestas atsiliko tik nuo Vilniaus ir Klaipėdos apskričių.
Pasak A.Rupšio, verslą išlaiko eksportas – kai kurios bendrovės į užsienį, daugiausia – į Vakarų šalis, išveža iki 90 proc. savo produkcijos.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Vilniaus gatvė Šiauliuose |
Eksportas padėjo šiauliečiams bene pirmiesiems šalyje išsikapstyti po 1998-ųjų Rusijos finansų krizės sukeltos krizės, dėl to ir pastaroji krizė buvo ne tokia skaudi. Labiausiai ji kirto statybų sektoriui – išsilaikė vos viena didesnė statybos bendrovė, kitos buvo priverstos restruktūrizuotis ar bankrutuoti.
Miestas kasmet tuštėja
Tiek verslininkams, tiek merui galvą sopa dėl emigracijos į užsienį ir kitus šalies miestus.
„Kvalifikuotos darbo jėgos trūksta. Dėl to stokojame investicijų. Darbo jėgos paklausa didelė, o specialistų trūksta, – kalbėjo A.Rupšys. – Mes – mažiau patrauklūs, neturime tiek baseinų, kiek Vilnius. Bet visko yra, net kita sostinė netoli – Ryga (už 128 km, o Vilnius – už 210 km, Kaunas – už 142 km). Iki darbo reikia važiuoti trumpiau nei Vilniuje, nėra tokių spūsčių.“
Meras J.Sartauskas apgailestavo: „2000 metais mieste buvo apie 127 tūkst. gyventojų. Dabar – tik 107 tūkst. ir toliau mūsų mažėja – apie 1,5–2 tūkst. gyventojų per metus.“ Daugiausia žmonių mieste gyveno 1989 metais – bemaž 146 tūkst., o tiek, kiek dabar, Šiauliuose buvo praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Mokinių skaičius per gerą dešimtmetį sumažėjo dvigubai – nuo 23 tūkst. iki 12 tūkstančių.
Be Šiaulių universiteto, veikia trys kolegijos, regioninis profesinio rengimo centras. J.Sartausko žodžiais, po studijų dažnas lieka, bet iš Vilniaus ar Kauno absolventai grįžta retai – trūksta perspektyvų. Nepopuliaru ir kraustytis į Šiaulius iš aplinkinių vietovių. Priešingai – šiauliečiai kuriasi, taigi ir pinigus leidžia, priemiesčiuose ar netolimame Radviliškyje bei Joniškyje, iki kurių – vos 20–40 km.
Miestą pamėgo latviai
Turistų stoka Saulės miestas nesiskundžia. Labiausiai juos traukia Kryžių kalnas, kurį kasmet aplanko iki pusės milijono maldininkų. Kryžių kalnas, kaip ir linksmosios bulvaro skulptūros, domina net kinus. Keliaudami į šią pasaulinės reikšmės vietovę, nuo miesto į šiaurę nutolusią apie 10 km, turistai neaplenkia ir Šiaulių.
 |
| Vadimo Simutkino („Šiaulių naujienos“) nuotr./„Geležinė lapė“ |
Kaip „15min“ pasakojo laikinai Turizmo informacijos centro direktorės pareigas einanti Giedrė Brazlauskaitė, daugelį vilioja miesto muziejai, ypač prieš metus pradėjęs veikti „Rūtos“ fabriko Šokolado muziejus ir universiteto Botanikos sodas.
XX amžiaus pradžioje pastatyta Ch.Frenkelio vila, kur įrengtas parkas su fontanu ir restoranas, vilioja ir keliautojus, ir vestuvininkus. Čia galima ne tik paganyti akis į restauruotas menes, bet ir susipažinti su odininko darbu.
Anot pašnekovės, muziejai nebūtų patrauklūs, jei nesugalvotų edukacinių programų. Dviračių muziejuje, apžiūrėjus iš medžio ir geležies pagamintą savadarbį – pirmąjį Lietuvoje – dviratį, čekoslovakišką dviratį velobolui žaisti, triratį suaugusiesiems, karinį dviratį, sportinį dviratį su mediniais ratlankiais ir juvelyrų sukurtus dviratukus, galima sužinoti dviratininkams naudingų dalykų.
Katinų muziejuje su 4 tūkst. eksponatų, kur „direktoriauja“ rainė Filomena, vyksta skaitymai ir piešinių konkursai. Žaliūkių malūne galima pažiūrėti, kaip kepama duona, o Botanikos sode – ne tik pajodinėti žirgais, bet ir pagal senas tradicijas sutikti pavasarį. Pastaroji šventė, kai verdamos įvairių žolių arbatos, itin vilioja latvius.
Latviai Šiauliams – kaip baltarusiai Vilniui.
Kaimynai traukia į prekybos centrus, trečiadieniais ir šeštadieniais – į turgų, o kartu užsuka ir į šokolado degustaciją, kitus muziejus. Pasienio miestų – Bauskės, Dobelės, net Jelgavos gyventojams Šiauliai – arčiau nei Ryga, o ir prekių pasiūla – kitokia nei namie. Kavinės ir restoranai pajuto didėjantį latvių srautą. Panašiai elgiasi regiono gyventojai – jei važiuoja į renginį Šiaulių arenoje, prieš tai apsiperka, užsuka į muziejų.
Šiaulius jau galima vadinti ir parduotuvių sostine. A.Rupšys sako, kad jų miestas pagal prekybinį plotą, tenkantį vienam gyventojui, pirmauja šalyje.
Pastaraisiais metais į Šiaulius plūstelėjo ir rusai, ypač per 2013-ųjų sutiktuves. Bet užsieniečiai pernai sudarė tik 36 proc. atvykėlių – vis aktyviau keliauja lietuviai. Tikslų turistų skaičių nustatyti sunku, mat pernai informacijos centre lankytojų buvo penktadaliu mažiau, o jo tinklalapyje – gerokai daugiau: per porą pastarųjų metų interneto svetainėje apsilankė apie 343 tūkst. žmonių – bemaž dukart daugiau nei iš viso iki tol.
Šiauliai
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti po 1236 m. vykusio Saulės mūšio. Tai tebuvo gynybinė gyvenvietė žemaičių ir žiemgalių genčių paribyje Saulen, vėliau – Soule, Saulia, Sovli, turėjusi atlaikyti pirmiausia kalavijuočių ordinų išpuolius. Ilgainiui Šiauliai, įsikūrę prekybos kelių sankirtoje, ėmė plėstis. 1445 m. čia buvo pastatyta medinė bažnyčia.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Vilniaus gatvė Šiauliuose |
Spaudos draudimo metais miestas buvo tapęs svarbiu švietimo ir draudžiamos spaudos paskirstymo centru. 1904 m. čia buvo pastatytas pirmas lietuviškas spektaklis – A.Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.
1915 m. besitraukiantys rusai miestą padegė, vėliau jis buvo subombarduotas. Tarpukariu atstatytas, bet per Antrąjį pasaulinį karą čia buvo sugriauta du trečdaliai namų.
Šiauliai garsėja septyniais vadinamaisiais saulės objektais – renesansine Šv. Petro ir Povilo katedra su saulės laikrodžiu ant fasado, Saulės laikrodžio aikšte su skulptoriaus Stanislovo Kuzmos „Šauliu“, kuris dažniau vadinamas „Auksiniu berniuku“, skulptūra „Aušra“, vitražu „Saulės mūšis“, skulptūra Saulės mūšiui Salduvės parke, fontanu „Saulės diskai“ ir Gaidžio laikrodžio aikšte.
Šiauliuose vyksta nemažai sporto renginių, miestas tituluojamas Lietuvos regbio sostine, turi stiprias krepšinio ir futbolo komandas. Iš šio miesto kilęs Europos čempione tapusios Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Antanas Sireika, Europos čempionai Mindaugas Žukauskas ir Donatas Slanina, taip pat Robertas Javtokas, šachmatininkė Viktorija Čmilytė, BMX dviračių sporto atstovė Vilma Rimšaitė, maratonininkė Rasa Drazdauskaitė, bėgikė Eglė Balčiūnaitė, dviratininkas Gediminas Bagdonas.
1942 m. Šiauliuose buvo užfiksuota žemiausia Lietuvoje metų vidutinė oro temperatūra – tik +3,6 laipsnio.
Šiaulių arena
Šiaulių centre iškilusi 2006 m., arena tapo ne tik miesto gyventojų ir svečių traukos objektu. Dėl jos darbo atsirado ir teisėsaugai.
 |
| BFL/Redo Vilimo nuotr./Šiaulių arena |
Arena, kurią suprojektavo architektas Eugenijus Miliūnas, o pastatė Panevėžio statybos trestas, kainavo per 75 mln. Lt. 100 m skersmens statinio keturi aukštai iš penkių padengti žėrinčiu holografiniu stiklu. Priklausomai nuo renginio pobūdžio, arenoje telpa 5,7–7,4 tūkst. žiūrovų. Čia varžėsi 2011-ųjų Europos krepšinio čempionato dalyviai, vyksta įvairios sporto varžybos, kultūros, meno, pramoginiai ir verslo renginiai, seminarai, kongresai, parodos ir mugės, veikia sporto mokyklos ir klubai.
Dar nespėjus atvėsti krepšinio čempionato aistroms, arena atsidūrė skandalo sūkuryje. Paaiškėjo, kad jos generalinis direktorius Gintaras Radavičius ir tuometis savivaldybės administracijos direktorius Genadijus Mikšys koncesijos sutartį 15 metų pasirašė ne tokią, kokiai buvo pritarusi miesto taryba. Buvo pasigesta punkto, kad arenos operatorė VšĮ „Pramogų sala“ su savivaldybe turi dalytis 6 proc. viršijančiu grynuoju pelnu.
Byla dėl sutarties ir arenos perdavimo akto panaikinimo pasiekė teismą. G.Radavičius pasiūlė sudaryti taiką – į sutartį sugrąžinti minėtą punktą.
Tvirtinama, kad savivaldybė koncesininkui permokėjo daugiau kaip 2 mln. Lt. Paaiškėjo, kad verslininkai arenoje buvo įkurdinę savo įmones. Todėl pernai pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas. Įtarimai buvo pareikšti ne tik G.Radavičiui, bet ir G.Mikšiui bei dar keliems asmenims.
