Anot Ričardo Jakučio, ironija literatūroje senas ir dažnas reiškinys. Kiek kitaip su ironija dailėje. Ironijos tema lietuvių dailėje pasireiškė tik praėjusio šimtmečio 8–9 dešimtmečiais.
Nepasakysi, kad šis jaunasis šiaulietis Martynas Gaubas į meną žiūri nerimtai. Tiesiog jo kūriniai turi savyje subtilaus humoro užtaisą. Žmonės kitų akyse nori būti gražūs ir protingi. Nori, bet išeina kaip visada. Martynas Gaubas tai žino ir tai atsispindi jo kūriniuose. Tiesa, gyvenime žmonės dar labiau užsiėmę nuosavu solo pasirodymu, nei Martyno kūriniuose, kur jie daugiau linkę paskęsti minioje ar savo vienatvėje, o draug, deja, ir laikinume bei bejėgiškume. Bet ką darysi – toks gyvenimas.
Nors Martynas Gaubas dirba skulptūros, tapybos, kartais grafikos srityje, bet baigęs yra dizainą ir tai, atrodo, jam net padeda, nes, prie nieko neprisirišdamas, jis atranda savitą meninę raišką – ieško grožio negražiuose pavidaluose.
Regi storas nuogas moteris, šviesmečiais nuo Apolono idealo nutolusius vyrus. Jo herojai bendrauja su paukščiais, gyvuliais. Štai keturpėsčias žmogus šnekučiuojasi su ant jo nugaros užšokusiu šunimi. O kitas mąstytojas – sėdi ir krapšto nosį. Keisti ir Martyno Gaubo šventieji, pavyzdžiui, vyras su „maike“, ant kurios kruopščiai išdrožtos raidės „Triper Boss“, o virš galvos švyti aureolė, ištiesęs ranką, leidžia į dangų paukštį. Autorius pridrožęs daug angelų, kurių kūnai, švelniai tariant, irgi nėra tobulų formų. Jaunasis menininkas padaręs ir šiauliečio skulptūrą — riboto intelekto „gezo“, tarsi slengu sakančio: „A girdž, gaidy?“
 |
| Šiauliečio paveikslai persmelkti ironijos. |
Martyno herojai sunkiai kovoja su savo silpnybėmis, pavyzdžiui, ant šaldytuvo užsikoręs žmogus, jauti, nenulips visko neparagavęs. O štai milicininkas iš sugedusios mašinos vorele vedantis keleivius, tarsi Kristus iš senovinio paveikslėlio per rugių lauką keliaujantis su apaštalais. Martyno merginų ir moterų tarpe nepamirštamos akiniuota mergina storu užpakaliu ir su sparnais, skaitanti knygą ar kita moteris, nešanti narvą su višta, jau vien dėl įsimenančio pavadinimo – „Išbrinkusi kanarėlė gerose rankose“.
Šmaikščiai menininkas įsivaizduoja ir Aleksandriją, tą, tarsi niekuo nepasižyminčią vietovę šalia Šiaulių, kur galėtų vykti linksmas gyvenimas, dargi su pliažu poilsiui.
Šiauliuose vykusiai kičo parodai Martynas sukūrė gipsinę skulptūrinę kompoziciją „Saldžios kliuškos“, skirtą „Yvos“ dainininkėms. Prisistatydamas šioje parodoje menininkas kalbėjo, kad jam kičas asocijuojasi su tuo, kas blizga ir žiba, su soliariniu įdegiu, auskarėliais bamboje ir kur tik pakliūva ar pan. Visus neskoningumo požymius galima rasti popgrupės „Yva“ narių kūryboje, aprangoje ir elgesyje. Pasiklausius jų dainų, menininkui tapo akivaizdu, kad „yvas“ galima laikyti vienu iš ryškiausių tautinio kičo pavyzdžių. Taip Martynas į vieną savo parodą, skambiu pavadinimu „Geriausia paroda pasaulyje“, buvo sugalvojęs pasikviesti Minedą, kuris padainavo „Tegul sudegs viskas, kas dega“ ir it išpuikęs menotyrininkas pristatė parodą, ją pavadindamas „parodomoji paroda“.
O 2008–ųjų metų miesto dailininkų parodai, vykusiai per Šiaulių dienas, dailininkas pateikė kelių metrų paveikslą, kuriame visu ūgiu gulintis žmogeliukas su didžiuliu alaus bambalu po pažastimi, už kurio katedra, šventiniais saliutais nutviekstas miestas. Kadangi parodoje buvo renkamas geriausias miesto kūrėjas, gulintysis prašė skirti premiją jam.
Martyno Gaubo personažas keliauja per visus dailininko kūrinius. Jis, it koks ateivis, viskuo žemėje stebisi, tyrinėja, bando paliesti, paragauti. Neabejotinai jaunojo menininko kūrybai didelę įtaką daro šiuolaikinio modernaus lietuvių meno guru Šarūnas Sauka, bet jei pastarojo paveikslų herojus – pats autorius ar jo draugai, giminės, artimieji, tai Martynas stebėtis žemiškosiomis keistenybėmis kviečiasi žmogeliukus iš toliau. Nors kartais pagalvoji: o gal tai šalia mūsų gyvenantis pilietis, primenantis poeto Marcelijaus Martinaičio Kukutį, juk yra tokių. Tiesa, nepasakysi, kad tai neigiamas personažas. Naivumas, gyvenimas it sapne, o ypač žingeidumas nėra neigiamos savybės. O gal jaunojo menininko paveiksluose mes patys?
Martyno Gaubo kūryba – tai patirto ir įsivaizduoto, stebėto ir jausto mišinys. Stebina kūrėjo laisvumas, drąsus nevaržomas gestas. Giliau pažvelgęs į jo kūrybą, suvoki, kad improvizacijos čia randasi iš emocinio įsijautimo. Atrodo, kad autorius į savo kūrinius mėgsta žiūrėti iš šalies.
Paroda „Standart“ atidaroma penktadienį, 18 val.
