Kilo iš didelės šeimos
Vyriausia šiaulietė E. Krištopaitienė yra kilusi iš 10 vaikų šeimos. Ji niekada nebuvo gyvenimo lepinama – anksti neteko mamos. E. Krištopaitienės mama mirė, kai jai buvo vos šešeri. Užgrūdinta nuo vaikystės, ji užaugo labai darbšti ir gera. Prieš keturiasdešimt metų E. Krištopaitienė kartu su dukra Valerija Vasauskiene iš Pakruojo rajono atsikėlė gyventi į Šiaulius, nes mirė vyras. E. Krištopaitienė džiaugiasi, jog visą gyvenimą buvo apsupta mylinčių žmonių bei turėjo galimybę pamatyti ne tik vaikaičius, bet ir proprovaikaičius. Trys dukros, septyni vaikaičiai, 15 provaikaičių ir 2 proprovaikaičiai. Praėjusiais metais jubiliatė dar juokavo, jog stengsis sulaukti ir 120 metų, kad ilgiau galėtų su visais šioje žemelėje pabūti.
E. Krištopaitienė džiaugiasi, jog visą gyvenimą buvo apsupta mylinčių žmonių bei turėjo galimybę pamatyti ne tik vaikaičius, bet ir proprovaikaičius. Trys dukros, septyni vaikaičiai, 15 provaikaičių ir 2 proprovaikaičiai.
Provaikaitė G. Berežnekaitė sako, kad kiek beatmena savo prosenelę, ji per tiek metų beveik nepasikeitė. „Mano prosenelė labai gera. Kai buvau maža, ji su manimi žaisdavo, nors jau tada turėjo apie 90 metų. Tėvams buvo drąsu mus jai palikti prižiūrėti. Pastaruoju metu prosenelė daug laiko praleidžia melsdamasi. Visi pažystami stebisi, kad ji taip ilgai gyvena. Manau, kad tai giminės bruožas – jos broliai ir seserys taip pat ilgai gyveno. Taip pat ilgaamžiškumui turi įtakos ir geros gyvenimo sąlygos. Ji viskuo aprūpinta, prižiūrėta ir pamaitinta“, – sako G. Berežnekaitė.
Daug ir sunkiai dirbo
Kadangi E. Krištopaitienė nemato, labai mėgsta pasiklausyti radijo. Senolės mėgiamiausios – žinių ir sveikinimų radijo laidos.
V. Vasauskienė teigia, jog mama jau nebemato, tad negali pro langą pasižvalgyti ir televizoriaus pažiūrėti.
„Mama labai mėgsta bendrauti – kalbėtų ir kalbėtų visą dieną. Kad ir ne viską prigirdi, tačiau yra mąstanti ir puiki pašnekovė“, – teigia V. Vasauskienė.
Garbaus amžiaus moteris dukrai pataria, kada ką sėti, ką sodinti: „Rūpinasi visais darbais. Ji žino, kada ką reikia daryti. Kai pamiršta dieną, tada pasiklausia, tačiau visada mus ragina dirbti.“
Dukra sako, kad E. Krištopaitienė visada buvo švelni ir gera. Šeimoje griežtesnis buvo tėtis.
„Mama tikrai daug dirbo – pati audė, mezgė ir siuvo. Sulaukusi 50-ies pradėjo sirgti, atsirado problemų su kraujo spaudimu. Keisčiausia tai, kad tėtis buvo visada sveikas, tačiau jį jau seniai palaidojome... Manome, jog jos ilgo gyvenimo paslaptis – darbas“, – sako V. Vasauskienė.
„Buvo toks gyvenimas, kad laukuose ir naktimis reikėdavo dirbti. Per visą žiemą eidavome kulti javus į jaują“, – sunkius laikus atmena E. Krištopaitienė.
Stipri širdis suteikia jėgų gyventi
E. Krištopaitienė tiki Dievą, todėl kasdien daug meldžiasi. Paklausus, nuo ko priklauso ilgaamžiškumas ir ką patartų šiuolaikiniam žmogui, kad tiek ilgai gyventų, ilgaamžė atsako: „Kad Dievulis laikytų 110 metų, pirmiausia reikia būti geram.“ Entuziazmo ir optimizmo nestokojanti garbaus amžiaus moteris savo dukrai V. Vasauskienei yra ne kartą sakiusi, jog norėtų sulaukti ir daugiau metų. „Mama prasitarė, jog mielai gyventų bent iki tol, kol pirmoji anūkė išeis į pensiją. Bet tam reikėtų dar apie 30 metų, tai gal ji dar 150 nori sulaukti. Mama tuo tiki, tai gal ir gyvens dar ilgai, ilgai. Jei nors truputį sunegaluoja, baiminasi, kad jau mirs – ji nori gyventi“, – sako V. Vasauskienė.
Sveika ir stipri širdis bei noras gyventi – pagrindinis E. Krištopaitienės gyvenimo variklis. „Ir medikai stebisi, kad mamos stipri širdis, nes antraip ji jau seniai būtų mirusi“, – sako dukra.
Labiausiai senolė atsimena sunkų darbą, nors dėl to per daug nesiskundžia. „Buvo toks gyvenimas, kad laukuose ir naktimis reikėdavo dirbti. Per visą žiemą eidavome kulti javus į jaują. Daug privargdavome. Reikėjo kojinių šeimai primegzti, siūti drabužius ir austi – nieko pirkti nebūdavo, tačiau išgyvenome ir buvome laimingi – gyvenimu patenkinti“, – sunkius laikus atmena E. Krištopaitienė.
