Šiauliai dažnai yra kaltinami tuo, jog savo ūkyje neleidžia rankų „pasišildyti“ privačioms struktūroms.
Šiaulių meras Artūras Visockas teigia, kad privačios struktūros miestų šildymo ūkiuose atneša tik neigiamą poveikį vartotojams.
Meras rodo lentelę, kurioje matyti, jog Šiauliuose šildymo kaina nuo lapkričio iki gruodžio beveik nepasikeitė – 5,01 cento už kilovatvalandę – sumažėjo šimtąja cento dalimi.
Vilniuje per mėnesį kaina padidėjo nuo 5,46 iki 6,90 cento. Šiek tiek sumažėjo Kaune, tačiau siekia 5,38 cento. Stebuklus demonstravusi Klaipėda iš 4,85 šoktelėjo į 5,44 ir aplenkė Kauną.
„Tai manipuliacija ir akių dūmimas. Vasarą bendrovės skuba girtis, kad pigiai šildo, o žiemą kelia kainas iki dangaus. Tačiau situacijos esmė slypi ne čia“, – komentavo A.Visockas.
Konkurencija – tik žaidimas
Šiaulių meras A.Visockas teigia, kad vienintelis jo vadovaujamas miestas vykdo visus Šilumos ūkio įstatymo tikslus, o kiti miestai esą tik žaidžia konkurenciją.
Oficialiai traktuojama, kad privatininkas šilumos ūkyje jau yra konkurencija, tačiau A.Visockas tai vadina blefu ir, žinoma, gyventojų apiplėšimu:
Meras priminė, kad Šiauliai, turėdami mažiausią kainą vartotojui, uždirba santykinai daugiausiai.
„Vilniaus gyventojai turėtų išeiti į gatves, nes permoka dešimtimis milijonų. Sostinė turėtų visiems būti pažangos pavyzdžiu – pirmoji įsirengė biokuru kūrenamą krosnį, tačiau nuėjo klaidingu konkurencijos žaidimo keliu. Dabar visi pavyzdį turi imti iš Šiaulių.“
Meras akcentavo, kad privatininkas šilumos ūkyje nėra šilumos tiekėjas, o tik gamintojas. Tikra konkurencija įmanoma tik tada, kai šilumos gamintojas įsirengs savo šilumos tiekimo linijas ir jas prižiūrės – nebus tik gamintoju.
„Galima tai vadinti planuojamomis investicijomis, tačiau toli gražu ne konkurencija. Aš esu už verslą, tačiau šioje srityje privatininkai yra kenksmingi, o ne naudingi“, – nukirto meras.
Kaip veikia vadinamasis konkurencijos žaidimas? Kodėl ji, užuot mažinusi, didina kainas?
Didesnė teorinė kaina privatininkui sudaro galimybę taip pat pasididinti savo įkainius ir biokurą parduoti beveik už dujų kainą.
Kai ateina šaltas žiemos mėnuo, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos šilumos tiekėjai turi naudoti daugiau dujų, nes neturi pakankamai arba visai neturi biokuro katilų.
Tuomet jie paskaičiuoja teorinę energijos kainą, kuri, įskaičiavus brangias dujas, išeina gerokai didesnė nei įprastai. Didesnė teorinė kaina privatininkui sudaro galimybę taip pat pasididinti savo įkainius.
Jis nustato šiek tiek mažesnę už minėtą teorinę kainą, tačiau naudoja biokurą, o ne dujas. Privatininkams taip nubyra didžiuliai pelnai – biokuras kūrenamas beveik kaip kelis kartus brangesnės dujos.
Meras klausia kitų miestų vadovų – kodėl jų šilumos tiekimo bendrovės nestato savo katilų? Pakenks privatininkui? Jo žiniomis, biokuro katilas atsiperka per trejus ar penketą metų.
„Visi iki vieno galėjo padaryti taip, kaip padarė Šiauliai. Tegul didžiųjų miestų valdininkai pasako visą tiesą savo žmonėms, kuriuos taip „myli“. Premjeras Algirdas Butkevičius dar 2013 metais oficialiai pareiškė, kad miestuose šilumos ūkiai turi veikti kuo naudingiau žmogui. Mes vieninteliai pildome premjero nurodymą ir Šilumos ūkio įstatymą“, – tikino A.Visockas.
O kaip dėl Suskystintųjų dujų terminalo? Ar Šiauliai prisideda prie SGD išlaikymo? „Mes esame socialiai atsakingi. Traktuojame, kad SGD terminalas yra skirtas mūsų energetiniam saugumui. „Šiaulių energija“ dalį savo pajėgumų paskyrė tam – įskaičiavo, nepadengė viso sezono pigiausiomis galiomis, išskirstė tolygiai.“
Slapti susitarimai tarp gamintojų, tiekėjų ir politikų?
Meras pastebėjo, kad Laisvosios rinkos institutas, analizuodamas šalies šilumos ūkius, Šiaulius traktuoja kaip absoliutų nulį, nes čia neva nėra privataus kapitalo, nėra konkurencijos.
Galima tik spėlioti, kokie slapti susitarimai yra kituose miestuose tarp šilumos tiekėjų, gamintojų ir politikų.
„Dar vienas klausimas – kas yra svarbesnis tikslas: ūkio privatizavimas ar mažesnė šildymo kaina? Be to, privatus sektorius niekaip neprisideda prie ūkio saugumo – visa atsakomybė krenta tiekėjui.
Mero manymu, Šiaulių šilumos ūkis saugus, nes yra vienose rankose. Miesto galva gali tik spėlioti, kokie slapti susitarimai yra kituose miestuose tarp šilumos tiekėjų, gamintojų ir politikų.
Mero nuomone, šildymą galėtų atpiginti dar vienas neišnaudojamas dalykas – daugybė gamyklų naudoja įvairias krosnis savo veikloje ir didžiąją dalį šilumos išleidžia pro kaminą.
„Visas pasaulis tik apie tai ir kalba – kam dukart šildyti orą. Ši energija beveik nieko nekainuotų. Tik reikia paimti. Šiauliuose tam puikiai tiktų „Gubernijos“ gamykla.“
Specialistams trūksta žodžių
Kodėl Šiauliuose, kuriuose privatus kapitalas nepasistatė savo biokuro katilų, šildymo kainos stabilios ir mažiausios?
Kodėl kituose miestuose, kur konkuruojantis privatus kapitalas turėjo sumažinti kainą, milžiniški šuoliai? Į šiuos klausimus atsakyti sudėtinga net Valstybinės kainų ir energetikos komisijos specialistams.
Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus vedėjas Matas Taparauskas teigia, kad tam įtakos gali turėti tai, jog Šiauliai išsiverčia su biokuru ir perka mažiau brangių dujų.
Jis pabrėžė, kad kiekvieną atvejį sudėtinga įvertinti be nuodugnių tyrimų. M.Taparauskas priminė, kad įstatymai reikalauja ne tik tiekti energiją kuo mažesne kaina, bet ir daryti tai saugiai, patikimai.
Taip pat vienas iš įstatymu užbrėžtų tikslų yra konkurencija energijos ūkyje. Apie konkurenciją taip pat neva gali būti labai ilga ir sudėtinga kalba.
