– Esate glaudžiai susijęs su Dzūkija: gimėte Lazdijų rajone, tarnavote Alytuje, Lazdijuose, Simne, kuriame 1972 m. kovo 19 d. pradėjote leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Ką jaučiate, lankydamasis šiame krašte? Gal galite pasidalinti savo prisiminimais?
– Dzūkijos kraštas man yra labai brangus, nes čia prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai. Tėvai į Alytų mane, mažą vaiką, atsiveždavo pačiais pirmaisiais pokario metais. Tėvai, ūkininkai, į Alytaus turgų, kuris vykdavo dabartinėje centrinėje aikštėje, atveždavo žemės ūkio gėrybių, o man tai būdavo didžiausia pramoga. Atmintyje išlikę namų griuvėsiai po ką tik praūžusio karo.
Alytaus Angelų Sargų parapija buvo mano pirmoji kunigiškos tarnystės vieta. Treji metai paliko neišdildomus įspūdžius. Sakau, kad Alytus buvo mano pirmoji meilė. Čia prasidėjo mano neklusnumas sovietinei valdžia, anuomet draudusiai net vaikus mokyti tikėjimo tiesų. Čia sutikau vyresnės kartos kunigus idealistus – Albiną Drazdį ir Joną Maksvytį, jų artumoje brendau tolimesnei kunigo tarnystei.
Simnas mano gyvenime tapo labai reikšminga stotele; čia tarnavau net penkerius metus. Atvykau į Simną su pakankamai solidžia kunigiškos tarnystės patirtimi. Jau buvo subrendęs pasiryžimas ne laukti iš sovietinės valdžios malonių, o aktyviai kovoti su tikinčiųjų diskriminavimu bei persekiojimu. Į katechezę bažnyčioje susirinkdavo didelis vaikų būrys, ir kiekvieną sekmadienį juos ruošiau Pirmajai Komunijai. Labai dažnai mano kambarys Simno klebonijoje būdavo pilnas mokinių, kalbėdavomės įvairiausiais klausimais, o pasakojimus iliustruodavau ant ekrano rodomais paveikslais.
Tačiau reikšmingiausias, kartu – ir pavojingiausias darbas Simne buvo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimas. Bažnyčioje slėpiau rankraščius, o rizikingą darbą teko dirbti klebonijoje, nes iš pradžių kitos vietos neturėjau. Tačiau Angelas Sargas gerai saugojo – kratos metu KGB pareigūnai nerado to, ką jie labai norėjo rasti.
– Kokius Simno krašto žmones šiandien labiausiai norėtumėte prisiminti? Kaip jie prisidėjo prie Jūsų misijos?
– Simno parapijoje ir miestelyje buvo labai daug gerų katalikų, tad būtų sunku kai kuriuos išskirti. Prie mano pogrindžio darbų labai prisidėjo dvi geros moterys – Genutė Dainauskaitė ir Julija Juškauskaitė, gyvenusios mažame namelyje ant Simno ežero kranto. Jos sudarydavo sąlygas mano pagalbininkams kelias savaites dirbti prie naujai redaguojamo „Kronikos“ numerio. Jos rizikavo labai daug kuo, bet į mano prašymą pagelbėti nesvyruodamos atsiliepė.
Su dėkingumu prisimenu vieną vyrą, kuris tuojau man papasakojo apie į jo namą susikrausčiusius KGB pareigūnus, atvykusius sekti, kas lankosi Simno klebonijoje, kas tenai kalbama.
– Kokį Simną ir jo parapijos žmones prisimenate ir kokį matote dabar? Ar permainos Jūsų negąsdina?
– Apie Simno parapijos žmones išlikę patys gražiausi prisiminimai. Mano kunigiškos tarnystės metu tai buvo viena iš šviesiausių parapijų Vilkaviškio vyskupijoje. Galbūt todėl, kad parapija turėjo gilias krikščioniškas šaknis net iš XVI amžiaus.
Dabartinės situacijos nežinau, tik galiu spręsti, jog kai kurie pokyčiai charakteringi visoje Lietuvoje. Dabarties kultūra dvasinėms vertybėms kartais atrodo ne mažiau pavojinga už marksistinę, tačiau esu vilties žmogus ir žinau, kad visa tai, kas nėra tikra, – ateina ir nueina. Linkėčiau visiems būti vilties žmonėmis ir nesigąsdinti dėl matomų negatyvių reiškinių. Reikia mąstyti, kaip tiems reiškiniams veiksmingai priešintis.
– Turite daug apdovanojimų ir garbės vardų, ką jums reiškia dar vienas – Alytaus rajono garbės piliečio vardas?
– Tokia yra žmogaus prigimtis: pagyrimas, apdovanojimas pradžiugina, o pažeminimas – skaudina. Man apdovanojimas taip pat yra brangus, bet visuomet bandau priimti jį ne kaip savo jėgomis laimėtą įvertinimą, bet kaip atlygį už darbą, atliktą su Dievo ir gerų žmonių pagalba. Todėl ir šis Alytaus rajono garbės piliečio vardo suteikimas tebūnie ne tik manęs, bet ir visų mano bendradarbių įvertinimas. O labiausiai tebūnie šlovė Dievui, nes be jo vedimo mes nieko gero nepadarytume.
– Visą laiką priešinotės sovietinei valdžiai, Jums buvo uždrausta eiti kunigo pareigas, teko dirbti gamykloje ir melioracijoje, buvote nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo, kalėjote Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m., kai Lietuva sukilo dėl nepriklausomybės, buvo įsteigtas Sąjūdis, mes buvome pasaulio dėmesio centre, o Jūs – ištremtas į Sibirą. Ką tada išgyvenote? Kokie žmonės Jums padėjo, palaikė?
– Svarbiausias palaikytojas tiek rizikinguose darbuose, tiek nelaisvės metuose buvo Viešpats, kuriuo pasitikėjau ir kuris vedė kartais nelengvais gyvenimo keliais. Tik jam labiausiai esu dėkingas.
Anuomet šalia savęs turėjau daug bendraminčių kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių. Jeigu jų nebūtų buvę, nebūtų „17000 memorandumo“, „Kronikos“ ir daugelio kitų darbų.
– Kaip, žvelgdamas iš retrospektyvos ir matydamas įvykius Baltarusijoje, vertinate savo bei kitų bendraminčių veiklą Lietuvos nepriklausomybės labui ir šiandienos visuomenės santykį su valstybe, iškovota nepriklausomybe?
– Mes, dvasiškiai ir pasauliečiai, mylėjome ne tik Bažnyčią, bet ir Lietuvą, suvokėme, kad negalime likti pasyvūs stebėtojai, kai prievartinė sistema bando sunaikinti tai, kas kiekvienam doram žmogui brangu. Tikriausiai tokį nusistatymą paveldėjome iš mūsų pokario partizanų, ir jų auka nebuvo veltui.
Šiandien dėl kai kurių Lietuvos visuomenės procesų man neramu. Turime nepriklausomybę ir laisvę, tačiau per daug esame įtikėję į pinigą ir gerą gyvenimą, ir tai mus demoralizuoja. Sovietmečiu žmonės, įtikėję į gerą gyvenimą, greitai tapdavo KGB kolaborantais. Neturintys tvirto tikėjimo ir aukščiausia vertybe laikantys tik sotų gyvenimą ir dabar nesugeba įvertinti turimos laisvės, dažnai ją panaudoja blogam.
– Įvertindamas nueitą valstybės kelią, dabartį ir galvodamas apie ateitį, ko palinkėtumėte simniškiams, visiems Alytaus rajono ir Lietuvos žmonėms?
– Simniškiams ir visiems Lietuvos žmonėms linkiu labai atsakingai naudotis laisve, visuomet laikytis Dievo rankos ir būti vilties nešėjais. Sutinkami sunkumai tebūnie proga ne dejuoti, kad sunku gyventi, bet dar labiau glaustis prie Dievo.
– Ačiū, Jūsų Eminencija.
