Kiekvienais metais Kovo 11-osios proga rengiamose iškilmėse pagerbiami 124 Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatai, 1990-aisiais balsavę už Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
Iš oficialių asmenų lūpų liejasi padėkos, žavimasi anuomečiu deputatų susitelkimu ir baksnojama į dabarties blogybes.
Tačiau atsigręžus atgal matyti, jog per šiuos 23 metus didžioji dalis prie nepriklausomos valstybės sukūrimo prisidėjusių žmonių buvo nustumti nuo valstybės vairo – statant naują Lietuvą jų paslaugų neprireikė.
Atsirado skeptiškas požiūris į signatarus. Ypač – iš valdžioje esančių politikų pusės, - įsitikinęs M.Laurinkus.
Jaučiasi už brūkšnio
„Yra tarsi nubrėžta linija, už kurios patalpinti signatarai, kurie, kaip savotiškos rūšies veteranai, už tos linijos ir turi būti. Kartais – dirbtinai, kartais kitaip, bet į valstybės gyvenimą jie neįtraukiami“, – „15min“ sakė Kovo 11-osios akto signataras, diplomatas Mečys Laurinkus, pats sėdintis ant atsarginių suolelio.
Jis sutinka, kad daugybė signatarų atsidūrė užribyje, tačiau pabrėžė, kad dalis to norėjo patys – pasirinko valstybės tarnybą, išėjo dirbti į bankus.
„Iš dalies tai priklausė nuo jų pačių – vieni pageidavo likti politikoje, kiti to nenorėjo, tačiau reikia pripažinti, jog per visus tuos metus atsirado skeptiškas požiūris į signatarus. Ypač – iš valdžioje esančių politikų pusės. Tai gerokai nustebino ir pačius signatarus“, – teigė pašnekovas.
M.Laurinkaus nuomone, daug lėmė įtempti asmeniniai kai kurių signatarų santykiai, itin daug trinties buvo tarp kairiosios ir dešinės pakraipos politikų ir ta trintis nedingo iki šiol. Bet jis pastebi, kad kuo toliau, tuo labiau signatarai tampa vieningesni.
„Dar anais laikais žinojau, kad įvykiai pakryps tokia linkme, kad viena politikų karta keis kitą – nauji politikai stumia lauk prieš tai buvusius. Gal sąmoningai, gal ne, bet šis procesas vyksta. Numačiau tai ir jaučiau, kad psichologiškai reikia ruoštis šiam etapui“, – tvirtino M.Laurinkus.
Signataras šešerius metus vadovavo Valstybės saugumo departamentui (VSD), vėliau buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje, o po to – Gruzijoje, bet, užsitraukęs prezidentės Dalios Grybauskaitės nemalonę, iš Gruzijos buvo atšauktas.
M.Laurinkus bandė sugrįžti į politiką: 2011-aisiais su „krikščionimis“ nesėkmingai taikė į sostinės tarybą, o praėjusiais metais norėjo kandidatuoti į Seimą, tačiau vėliau apsigalvojo, nes suprato, jog šansai menki. M.Laurinkus atsidėjo rašymui – skelbia komentarus, išleido romaną.
Signatarui, buvusiam premjerui Gediminui Vagnoriui natūralu, kad nauji veidai po truputį išstūmė senus.
„Vyksta kartų kaita, politika tampa pragmatiškesnė. Kodėl dėl to turėčiau jausti nuoskaudą? Gyvenimas suteikė galimybę pasitarnauti valstybei sunkiausiu laikotarpiu, mes sąžiningai atlikome savo darbą“, – „15min“ sakė G.Vagnorius.
Parlamente šis politikas išsilaikė iki 2004-ųjų. Iš rentos gyvenantis ekspremjeras nuolat bando sugrįžti į didžiąją politiką, bet vis nesėkmingai. Po 2004-ųjų jis dukart bandė patekti į Seimą, kartą – į Europos Parlamentą, bet nesulaukė rinkėjų pasitikėjimo. Viltis sušvito per praėjusią Seimo kadenciją, kai išsidraskė Tautos prisikėlimo partija, o dalis jos narių įstojo į G.Vagnoriaus Krikščionių partiją. Vis dėlto ši partija, turėjusi net Seimo frakciją, per 2012 metų Seimo rinkimus patyrė visišką fiasko.
Išliko tik saujelė
Aktyvioje politikoje iki šių dienų išsilaikė tik saujelė signatarų. Vienas jų – socialdemokratas Vytenis Andriukaitis. Šis politikas Seime nedirbo tik 2004–2008 metų kadenciją, nes prieš tai savo noru pasitraukė iš parlamento po korupcijos skandalo, kuris vėliau subliūško.
Nors Seimo nario kėdę V.Andriukaitis trynė daugybę metų, ministro portfelis (sveikatos apsaugos) jam pasiūlytas tik šioje Vyriausybėje.
Raumenys politikoje nesumenko ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) veteranams Rasai Juknevičienei bei Emanueliui Zingeriui – jie iki šiol yra vieni ryškiausių konservatorių partijos veidų.
Politikoje išsilaikė ir kadaise iš Liberalų ir centro sąjungos į Liberalų sąjūdį perėjęs Kęstutis Glaveckas, jis dirba šios partijos frakcijoje Seime. Užribyje neatsidūrė ir jo partijos bei frakcijos kolega Eugenijus Gentvilas, spėjęs pabūti ir europarlamentaru, ir vadovauti Klaipėdos jūrų uostui, o dabar sugrįžęs į Seimą.
Į didžiąją politiką po 12 metų pertraukos sugrįžo signataras Algirdas Patackas, jo tramplinu į Seimą tapo partija „Drąsos kelias“.
Keli signatarai save atrado Briuselyje. Europos Parlamente dirba Laima Andrikienė, Justas Paleckis, Algirdas Saudargas ir konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis.
Neslepia nuoskaudos
Savo parašais Nepriklausomybės atkūrimo aktą sutvirtinę signatarai pelnė ne tik garbę. Vyriausybė nusprendė leisti signatarams pigiai nusipirkti žemės sklypus, o vėliau paskyrė jiems rentas.
Visuomenė tuoj pat ėmė bruzdėti. Aistras dar labiau pakurstė spauda, kritikavusi signatarus dėl to, kad jie uždirbo iš parduotų sklypų, arba pasinaudojo proga lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ne po vieną, o po du sklypus.
Teise įsigyti žemės nepasinaudojo tik keli signatarai.
Kaip nutiko, kad valstybei nusprendus atsidėkoti signatarams, vėliau jie dėl to tapo kalti?
Net Sausio 13-ąją mes esame nulis, suprantate? Ar jūs įsivaizduojate, iki kokio lygio buvome numušti ir dabar mušami?, - sakė B.Valionytė
Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė įsitikinusi, kad signatarus sąmoningai norėta diskredituoti.
„Iš tiesų esmė daug gilesnė. Ką reiškė nepriklausomos Lietuvos atkūrimas pasaulio akyse? Aukščiausiojoje Taryboje susirinko tautos elitas, kuris turėjo planą, kaip pasitraukti iš Rusijos įtakos zonos. Reikėjo padaryti viską, kad šie žmonės būtų sutrypti ir išmesti, kad valdyti galėtų kiti, kurie vykdo atitinkamus užsakymus, – „15min“ sąmokslo versiją dėstė pašnekovė. – Ir ne tik apie Rusiją kalbant, lenkams AT taip pat buvo visiškai neparanki.“
Ji pridūrė, kad prie to daug prisidėjo žurnalistai – vieni žinodami, ko siekia, kiti, B.Valionytės žodžiais, – iš durnumo.
„Reikia suvokti, kad buvo sužaistas labai profesionalus žaidimas. Žinoma, kad jaučiame nuoskaudą, nes mūsų niekas nesuprato“, – pridūrė signatarė.
Kalbėdama apie triukšmą, kuris kilo dėl signatarų sklypų, B.Valionytė teigė, jog dabar visi idealizuoja 20 Vasario 16-osios signatarų, tačiau pamiršta, kad 1918-aisiais Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašę iškilūs veikėjai taip pat buvo materialiai apdovanoti – kiekvienas jų gavo po dvarelį. Tiesa, trys signatarai šios dovanos atsisakė.
Rentos prašytojai piktina
Nepatenkinti žvilgsniai signatarų pusėn sminga ir tuomet, kai jie, neturėdami kitų pajamų, paprašo rentos. Pagal įstatymą, ji sudaro pusę Seimo nario pareiginės algos, tačiau tebegalioja krizės metu numatytas sumažinimas iki 40 proc. Šiais metais nustatytas rentos dydis – 2764 Lt.
B.Valionytės duomenimis, rentą gauna 59 signatarai, dar trims į Seimą neišrinktiems signatarams – Egidijui Klumbiui, Sauliui Pečeliūnui ir Jonui Šimėnui bei mirusio signataro Jono Mačio našlei ketinama skirti rentas.
Signatarų klubo prezidentė neslepia pasipiktinimo, kad renta buvo apkarpyta. „Seimo nario atlyginimas buvo mažintas tris kartus. Viskas gerai, dėl to jokių pretenzijų neturime, tačiau kai mažino pensijas pensininkams, mus prijungė prie jų ir nurėžė ketvirtą kartą, mes nesupratome kodėl“, – teigė ji.
Anot B.Valionytės, nemažai daliai žmonių gyvenant už minimalią algą, signatarams skųstis renta būtų nedora. Tačiau ji pabrėžė, kad signatarai sensta ir nemaža dalis jų serga. „Kai sergi, tokie pinigai nėra dideli“, – pridūrė ji.
Pašnekovės teigimu, dalis signatarų jaučia nuoskaudą ir dėl to, kad negavo valstybės apdovanojimų. Sausio 13-osios atminimo medalis yra įteiktas tik trims signatarams: V.Landsbergiui, Audriui Butkevičiui ir R.Juknevičienei.
„Net Sausio 13-ąją mes esame nulis, suprantate? Ar jūs įsivaizduojate, iki kokio lygio buvome numušti ir dabar mušami? Mes, kaip valstybės atkūrėjai, nesame niekuo apdovanoti, išskyrus tai, kad kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus mus apdovanojo Nepriklausomybės atgavimo dešimtmečio proginiu medaliu (2010 m. signatarus Nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečio medaliais apdovanojo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, – red. past.). Tuo metu Latvijos AT deputatai, kurie balsavo už deklaraciją su pereinamuoju laikotarpiu, turi visus aukščiausius valstybės apdovanojimus, kokie tik yra. Estai, kurie apskritai nieko nepriėmė, turi pačius aukščiausius apdovanojimus. O lietuviai, deja, nieko neturi. Mes juokaujame, kad mums pats brangiausias valstybės apdovanojimas yra auksinis Vyriausybės mums padovanotas vardinis signataro ženkliukas. Gal tai yra parodija, bet taip yra“, – pykčio neslėpė B.Valionytė.
Signataras be Lietuvos pilietybės
Kai kurių signatarų likimai susiklostė labai neįprastai. Pavyzdžiui, į JAV išvykusio Virginijaus Pikturnos, kuris, priėmęs Jungtinių Valstijų pilietybę, neteko Lietuvos pilietybės.
Interviu „15min“ signataras prisipažino, jog apie tai sužinojęs ilgai vaikščiojo Vašingtono gatvėmis aplink Lietuvos ambasadą. „Tuomet supratau, ką patiria šimtai, jei ne tūkstančiai lietuvių, iš kurių atimama Lietuvos pilietybė. Kai atsigavau, susiėmiau ir pasakiau sau, kad būti lietuviu yra mano prigimtinė teisė ir jos niekas negali atimti“, – sakė jis.
V.Pikturna pripažino po nepriklausomybės atgavimo nebenorėjęs likti politikoje: „Pasikeitė vertybių skalė, idealizmas buvo pakeistas interesų ir įtakos kova. Jaučiau, kad būsiu naudingesnis pasitraukęs iš politikos.“
„15min“ žiniomis, JAV įsitvirtinti bandęs V.Pikturna vėl mėgins laimę Lietuvoje – jis yra padavęs dokumentus dalyvauti konkurse Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pareigoms užimti.