Garbaus amžiaus drožėjas prisipažįsta, pirmą kartą į rankas peiliuką paėmęs dar vaikystėje, kai jo tėvai – geležinkelietis ir siuvėja, išsiilgę romantikos, gamtos, ramybės, iš Šančių persikėlė gyventi į Garliavą. Tuomet ir pačiam kaip niekad savas tapo šalia ošęs miškas. Nusilaužęs šakelę kitą jis vis dažniau bandydavo iš jos ką išdrožti. Vėliau prasidėjo švilpynių, bareljefų era, kol galiausiai Kazimieras tapo tikrų tikriausiu profesionalu, išgyvenančiu iš savo amato.
Kurio signataro veidas sunkiausiai drožėsi? Negalėčiau išskirti. Tiesa, ant kurio nosies kabo akiniai – tas sudėtingesnis drožėjui.
„Teko kurį laiką ir tekintoju pabūti, ir mėsininku. Iškeičiau medį į metalą, vėliau – mėsą. Tačiau galiausiai grįžau prie to, nuo ko pradėjau. Šiaip esu savamokslis“, – demonstruodamas naujai išdrožtus, specialiose instaliacijose įkomponuotus nepriklausomybės akto signatarų portretus, šyptelėjo pašnekovas.
Drožia ir Lietuvos himną
Žiemą drožėjas tikina kaskart apleidžiantis savo dirbtuves. Pradėjus šalti rankoms, darbuotis paties pasigamintais įrankiais darosi sunku. Tačiau nedrožti jis negali. Už lango spaudžiant šaltukui, įsikuria viršutiniame namų aukšte ir toliau kuria. Kažką sau, kažką dovanai, kažką prasmingo. Taip prieš mėnesį gimė idėja išdrožti penkiolikos žymių Lietuvos žmonių veidus.
„Štai, Lietuvos elitas: Dalia Grybauskaitė, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, Maironis ir kt. Sūnus, pamatęs šiuos portretus, pasiūlė Lietuvos šimtmečio proga išdrožti ir visų dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų veidus. Elitas gimė iš skroblo, signatarai – iš klevo. Kūriau juos gal 20 dienų.
Staliui gal paprasčiau: įsijungia stakles ir dirba. O čia, žinokit, menas. Meno žmonės valandų neskaičiuoja. Jei yra ryte užsidegimas, dirbi, o jei ne... Pastebėjau, jei ryte nepradedu dirbti, viskas, nepradėsiu popiet. Kurio signataro veidas sunkiausiai drožėsi? Negalėčiau išskirti. Tiesa, ant kurio nosies kabo akiniai – tas sudėtingesnis drožėjui“, – aprodydamas kitus savo kūrinius, kalbėjo K.Martinaitis.
Čia pat ant komodos – apdovanojimų gausa, tarp kurių – ir 2014 m. garliaviškiui suteiktas „Auksinis vainikas“. Priprašyti užsidėti jį ir pademonstruoti nepavyksta – Kazimieras kuklinasi.
Paklaustas, ką laiko geriausiu drožėju Lietuvoje, Kazimieras nė nesuabejojęs ištaria Garliavoje kuriančio kolegos vardą ir pavardę. Pasak jo, Adolfas Teresius – savo srities asas, su kuriuo bei dar trim bendraminčiais, kartu ėmėsi drožti Lietuvos himną. Vienas žodis užima net 3 metrus.
„Aš gerbiu tokius žmones, kurie dirba. Jis itin kūrybingas ir darbštus. Ko čia pavydėt? Džiaugtis reikia, kad tokie žmonės yra. Dėl jo gimsta stimulas kurti ir man. Juk sakoma, kad su geru bėgiku šalia toliau nubėgsi ar ne?“, – patikino pašnekovas.
Klebonaujantis sūnus pasekė tėvo pėdomis
O kaip su kopijomis? Iš kur gimsta tos idėjos?
„Gali nukopijuoti kokį 10 cm, viskas. Įsivaizduokit, užsisako žmogus kryžių. Sumoka nemažą pinigą ir žiūri, šalia – kitas toks kryžius. Nesmagu. Kiekvieną darbą reikia kurti“, – pabrėžė Kazimieras.
Jo trys dukros po du aukštuosius baigusios, o jis, kaip pats pajuokauja, tik medį gadina. Džiugu drožėjui ir dėl to, kad meno gysla apdovanotas ir vienintelis sūnus. Pastorojo, kunigo, darbais nukabinėtos visos namų sienos. Didžiuodamasis Kazimieras aprodo vieną atžalos darbą po kito.
„Sūnus yra baigęs kunigystę ir skulptūrą. Labai didžiuojuosi juo. Tik kad laiko mažai turi hobiui, vis dėlto dvi parapijas prižiūrėt reikia. Šiaip labiausiai mes linkę gaminti kūrinius religine tematika. Neseniai baigiau drožinėti kryžiaus kelio epizodus.
Net neįsivaizduoju, kiek mano rankų darbo kryžių stovi Kryžių kalne. Vienas yra 8 metrų aukščio. O kryželka – 3 metrų skersmens. Vis užsako kas tų kryžių. Vienai Kauno kardiologei net 6 juos esu gaminęs. Garliavai taip pat ne vieną skulptūrą sukūręs. Stovi tie mano kūriniai visur Lietuvoje. Kartais keliaudamas užsuku į kokias kapines ir išvystu matytą darbą, pvz., koplytstulpį, ir tik po kurio laiko suvokiu, kad jis – paties gamintas“, – nusijuokė Kazimieras.
Išdrožinėjęs jis ir šimtmečiui skirtą skulptūrą, ir bene mažiausią Lietuvoje – pernai gimusį vos 7,5 mm aukščio rūpintojėlį. Čia pat ir iš kriaušės kamieno per savaitę dienos šviesą išvydusi sudėtinga prakartėlė (Kazimieras prisipažįsta, kad greičiau paminklą galima pagaminti nei ją) ar pajuodusio ąžuolo Švenčiausioji Trejybė.
Velnių ir raganų nedrožia
Martinaičių šeima itin tikinti, tad nieko stebėtino, jog didžiausia kūrėjo duoklės dalis atiduodama būtent bibliniams motyvams.
„Viską drožiu, išskyrus velnius ir raganas. Nenoriu gadinti rankos. Štai žemaičiai pripratę drožti griežtesnių bruožų skulptūras. Visai kitoks ten stilius. Gražų, jauną veidelį išdrožti yra sudėtinga. Negaliu išskirti mėgiamiausio darbo. Kai dirbi iš širdies, visi jie brangūs“, – patikino Kazimieras.
Viską drožiu, išskyrus velnius ir raganas. Nenoriu gadinti rankos.
Paklaustas, kuris medis labiausiai pasiduoda skulptoriaus rankoms, drožėjas paaiškino, kad viskas priklauso nuo to, ką gaminsi. Pvz., ąžuolas – kietesnis ir tvirtesnis, stovėti ilgai lauke gali, o ir vos ne buku kaltu galima jį drožti. Ar egzistuoja medis, iš kurio drožėjas nieko negali pagaminti? Liepą, kaštoną profesionalai, pasirodo, renkasi retai.
O kaip jis vertina komercinius drožėjus? Na, tuos, kuriuos galima sutikti, pvz., Kaziuko mugėje.
„Įdomu pasižiūrėt. Bet nematau tokių išskirtinių darbų. Vienas gal šioks toks buvo, atkreipiantis dėmesį. Vyrauja ten visokie tie mediniai šaukštai. Verbos. Nors jų ir originalių mačiau. Naujovė šiokia tokia. Išspaudė iš verbos kai kas kompozicijų“, – patikino Kazimieras.
Nors jo virtuvėje medinių šaukštų nėra, kieme stovi paties suręsta ir medinėmis figūrėlėmis papuošta pavėsinė, Kazimiero darbais išpuošti ir kaimynų namai. Čia pat – ir akmeniniai šedevrai. Vis dėlto, su akmeniu pašnekovui dirbti sudėtinga – dulkių debesys namiškių nedžiugina.
Penkis anūkus turintis Kazimieras mėgsta žvejybą, gamtą. Kaip pats sako, karts nuo karto reikia pabėgti po miškus pasivaikščioti. Su žmona jam patinka ir po Europą autobusais pasibastyti.
Kalbėdamas apie neįgyvendintus iki galo projektus bei ateities planus, drožėjas tik šypteli: „Gyvent šia diena reikia. Svarbu, kad Dievulis sveikatos duotų. O visa kita – ne taip ir svarbu“.
