Specialiame Seimo rinkimams skirtame interviu cikle „Už ką balsuoti?“ kviečiame susipažinti su R.Žemaitaičiu – iš Šilutės kilusiu teisininku, dirbusiu Vilniaus apygardos ir apylinkės teismuose, buvusiu europarlamentarų Rolando Pakso ir Juozo Imbraso patarėju, „Tvarkos ir teisingumo“ pirmininku, dabar vadovaujančiu vasarą įkurtai „Laisvei ir teisingumui“.
Apie laisvalaikį daržo lysvėje, principus, kuriais vadovaujasi leisdamas pinigus, ir kelią į politiką kandidatą rinkimuose kalbinome gamtos apsuptyje sostinėje, kur jis gyvena su sutuoktine advokate Živile ir dviem sūnumis.
Skaitykite ir interviu tęsinį – apie tai, ar R.Žemaitaitis tikisi laimėti Seimo rinkimus, ar sieks užimti premjero postą ir kokius postus jau numatė savo bendražygiams Artūrui Paulauskui ir Artūrui Zuokui.
– Esame prie jūsų šiltnamio ir namo Vilniuje. Papasakokite, ką mes čia matome?
– Čia – vos ne Vilniaus miesto pakraštys, keli metrai nuo Vilniaus rajono. Balsuoju dar kaip miestietis, o realiai – tai yra Vilniaus rajonas.
Dvidešimt metų, kai Vilniuj gyvenu. Vis tiek žmona, vaikai daugiau mažiau jau būna čia, tai prieš keletą metų nusprendėm, kad reikia įsikurti. Pabandėm pasistatyti namuką, nes prieš tai gyvenom kotedže. O kotedže nei šiltnamio, nei gyvulių, nei paukščio nepasilaikysi, sodo irgi neturėsi. Tai, sakyčiau, toks optimalus variantas.
Turim šiltnamį, yra siaubingai daug įvairiausių daržovių, uogų, vaisių. Dabar kaip tik nuimtos braškės.
– Čia su šeima ir gyvenat?
– Tris dienas čia gyvenu, keturias dienas gyvenu arba Šilutėj, arba Šilalėj. Dabar, kai prijungė apygardą, – Kelmėj. Tenka taip. O vis tiek ūkis, namai pagrinde Šilutėj.
– Šilutėje – ūkis, žemės daug turite, ką ūkininkaujate?
– Užtektinai žemės, ūkininkaujam daug ką. Daugiausia laikom gyvulius – kažkiek pardavimui, kažkiek sau. Daugiau, gal, ko gero, sau, giminei, artimiesiems ir draugams. Pagrindinis dalykas yra danieliai ir elniai, šiek tiek grūdinių kultūrų yra.
Kaip aš sakau, jeigu S.Skvernelis (premjeras Saulius Skvernelis – 15min) ir A.Veryga (sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga – 15mn) išprotės, uždarys visą Lietuvą, kad bent jau būtų iš ko duonos išsikepti, grikių, kad turėtumėm ir mėsos.
Iš tikrųjų aš – kaimo žmogus.
Iš tikrųjų aš – kaimo žmogus, visą gyvenimą mes ūkiškai, kaimiškai gyvenę. Matyt, tas ūkis jau...
– Kraujyje?
– Kraujyje, bet aš tai perkėliau į miestą.
– Kiek laiko atima visas ūkininkavimas, daržininkystė, sodininkystė?
– Daug atima, bet kadangi dienos dabar siaubingai ilgos, darbas po Seimo, sakyčiau, tai yra toks relaksas. Tu atsipalaiduoji, nes čia nereikia bendrauti, tu daugiau esi vienas. Bet, aišku, labai daug ravėt.
– Visas lauko gėrybės nešatės į vidų, gaminat. Kaip šeima vertina jūsų kulinarinius gebėjimus?
– Gerai, mes dalinamės. Žmona labiau prie desertų, pyragų. Mėsa, žvėriena, kadangi patys viską auginam... Nesu pirkęs parduotuvėj, nežinau, gal 12–13 metų tai tikrai, nebent kokios šoninės, jeigu trūksta prie čeburekų ir kibinų vaikams ar hamburgerių, kai darau. Na, dar pažandė, kai darau cepelinus, tai reikia spirgiukų.
– Koks tas firminis jūsų patiekalas būtų?
– Įdomiausias gal patiekalas yra iš jaučio, elnio ir danieliaus falo padaryta sriuba. Ją maišai su bebro uodega ir pačioje pabaigoje dedi danieliaus paslėpsnius. Gaunasi tokia tiršta, su pupelėmis, sakyčiau, aitri sriuba. Kai jau ja vaišinu, tai iš pradžių niekada nesakau, kai jau suvalgo, tada pasakau, kas yra.
O šiaip namuose mes labai daug ką gaminam. Šiandien matau, kad yra svogūnai peraugę keturios dienos, tai dabar aš juos pjaunu, ant silpnos ugnies, su sviestu, su druska, su pipirais apskrudinu, išeina kaip karamelė. Tada dedi mėsytę, dvi–trys minutės iš abiejų pusių, ir viskas, prašau. Agurkai, pomidorai, salotos – viską turim šičia. Ką sezonas duoda, tą vartoji. Netgi sraiges renkam su vaikais.
– Griežtas esat tėtis?
– Labai griežtas esu. Iš mano balsavimų dėl įstatymų gali susidaryti nuomonė, kad esu pakankamai griežtas. Aš visą laiką sakau: pirma eina pareigos, paskui – teisės. Mokykloje – pirma pagarba mokytojui ir institucijai, o po to ateina teisės.
Aš labai sunkiai augau. Viskuo mes buvom aprūpinti, tais laikais gyvenom tikrai labai gerai, bet buvo labai daug darbo. Mes augom dviese su broliu, turėdavom penkis šiltnamius gvazdikų, rožių, jas reikėdavo per kiekvieną tinkliuką pervert. Mes perrinkdavom viščiukus, juos reikėdavo paruošti pardavimui, perkrovimui. Būdavo labai daug gyvulių – kiaulių, vištų, nutrijų.
Manau, visos valstybės eina į pražūtį, kad iš vaikų nereikalauja pareigos. Sako, su aštuonmečiu aš nebesusitvarkau. Tai man kyla klausimas, ar nėra bizūno namuose, ar jūs galvojate demokratiškai viską pasiekti ir susitvarkyti? Turi būti pasiekta pusiausvyra gyvenime.
-
R.Karbauskis – apie didžiausią valdžios pasiekimą, savo politinę klaidą ir santykius su S.Skverneliu
-
G.Paluckas: nepuolimo sutarčių Seimo rinkimuose nebus, LSDP ne bėda likti ir opozicijoje
-
Naisiuose su R.Karbauskiu: kodėl neatvirauja apie šeimą, kas yra jo religija ir kas jį gali vadinti piktu
-
G.Paluckas: krepšinio aikštelėje apžaisčiau ir S.Skvernelį, ir R.Karbauskį
-
I.Šimonytė: žmogus, kuris „iPhone 4“ į naujesnį pasikeitė tik 2019-ųjų pabaigoje, turbūt yra konservatorius
– Bet pas jus namuose bizūno nėra?
– Nėra pas mane bizūno, bet yra pakankamai griežtas auklėjimas.
– Kai išeinat iš Seimo, mokate politikai užtrenkti duris, ar visgi ir namie kyla diskusijų?
Namuose nei apie koalicijas, nei apie sprendimus partijoje aš savo žmonai nepasakoju.
– Namuose nei apie koalicijas, nei apie sprendimus partijoje aš savo žmonai nepasakoju. Tai neturi tapti mūsų šeimos gyvenimo būdu. Mes turime vaikus, turime, ką aptarti, turime, ką pasišnekėti.
Seimo nario gyvenimas Seime yra pakankamai trumpas. Keturių metų kadencija baigiasi ir turi grįžti į realų pasaulį. Puikiai suprantu, kad kas ketveri metai, spalio antrą–trečią savaitę, gali gauti vilko bilietą, ir gavęs vilko bilietą, turėsi eiti dirbti.
– Gali būti, kad kuris nors iš atžalų paseks jūsų pėdomis, tarkime, rinksis teisininko kelią ar politiko kelią?
– Gali būti. Aš kažkada net savo žmonai esu sakęs: tikrai džiaugčiausi, jei tu pasirinktumei profesionalios politikės kelią. Ji turi teisinį, pedagoginį išsilavinimą. Bet kokiu atveju – trys aukštieji. Profesionalių politikų, specialistų yra trūkumas, nes neinama dėl mažos algos, socialinių garantijų ir puolimo.
O vaikai rinksis, ką jie nori. Mano šeimoje nebuvo nė vieno teisininko.
– O kodėl jūs tada šią specialybę pasirinkot?
– Kada mano tėvai sukūrė pakankamai didelį verslą mūsų regione, pamačiau, kiek advokatams mes sumokame už paslaugas, už konsultacijas, kurias mes patys galim turėti ir jos mums nekainuotų.
Tėvai labai norėjo, kad [stočiau] į mediciną arba į teisę. Bet žinodamas savo charakterį, polinkį žvejybai, gamtai, ekstremaliems dalykams – gal grubiai pasakysiu – bet taip pagalvojau: jeigu kas atsitiks, kad aš liksiu neįgalus, sunkiai gydytoju aš galėsiu būti. Versle, teisėje ir su karučiu gali privažiuoti, kažką padaryti.
– Seimo svetainėje rašoma, kad nebaigėte ekonomikos magistro Vilniaus universitete.
– Atėjo į Lietuvą tokia populiari banga – TVM (Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla – 15min), ISM (ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas – 15min), tarptautiniai santykiai, tarptautinė ekonomika, mūsų verslas pradėjo žengti į Pabaltijo valstybes ir į Vokietiją, ir galvoju – reikia, kaip aš čia dabar. Bet užteko pirmo kurso ir supratau, kad...
Mano prašymas buvo toks vienas, aš su keletu dėstytojų kalbėjau, sakau, žinot, kai jūs ateinat dėstyt, gal jūs pirma ką nors sukurkit, o po to ateikit dėstyt.
– Ir nebaigsit jūs tų studijų?
– Ne. Aš gal kažkada gyvenime pasiryšiu, bet... Kokybė keičiasi, tikrai galiu pasakyti, matau pagal dėstytojus, bet universitete 50 proc. turi būti sėkmingų dėstytojų, tų, kurie kažką sukūrė. Teorija privalo būti, mes be teorijos nė vienas negyvensim, bet praktika – ji tikrai turi būti.
Kai aš prisimenu teisės teorijos paskaitas ir tai, ką aš dabar Seime matau, žinot, aš tuos visus dėstytojus pirma atvaryčiau į Seimą, kad jie suvoktų, kas tai yra Seimas, kaip yra priiminėjami įstatymai, kokios yra blanketinės teisės normos, kaip jų egzistavimas, priėmimas.
– Kaip politika jūsų gyvenime atsirado? Nes lyg ir dirbot pagal specialybę: buvot apylinkės, apygardos teisme.
– Teismuose atlyginimai buvo verkiamai maži – paniekinantis mūsų buvo atlyginimas, nekalbu apie apylinkių teismų teisėjus, ten buvo pasityčiojimas. [...] Aš tada turėjau išskristi į atostogas ir oro uoste sutikau seną savo grupioką. J.Imbrasas (buvęs „Tvarkos ir teisingumo“ narys Juozas Imbrasas – 15min) 2007 metais tapo Vilniaus meru, jau buvo praėję beveik metai, sako, klausyk, J.Imbrasas kaip tik ieško Teisės departamente arba patarėjo, arba departamento direktoriaus vietoj Jovito Elzbergo, kuris išėjo. Sako, ar tu nenorėtum pamėgint.
Eisiu su viena sąlyga: jeigu bus dvigubas atlyginimas to, ką aš gaunu teisme.
Aš pasakiau, eisiu su viena sąlyga: jeigu bus dvigubas atlyginimas to, ką aš gaunu teisme, ir visos socialinės garantijos, kad laisvai galiu reikšti savo mintis, be įsipareigojimų partijai, be nieko.
Susitikau su Juozu tuo metu liepos mėnesį ir mes sutarėm. Tapau aš jo pagrindiniu patarėju teisės, ekonomikos klausimais, po to jis man priskyrė kuruoti dar ir plėtrą, kai buvo žiauriai sudėtingas periodas, nes artėjo krizė.
– Į politiką patraukėt dėl praktinių sumetimų, ar buvo svarbu ir su kuo, ir iš idėjos?
– Taip, buvo idėja. Aš šiek tiek žinojau, kad jie Vilnių norėjo reformuoti ir pakeisti. Aš pats kaip Vilniaus gyventojas mačiau, kur yra didelės problemos.
Jeigu prisimenat, tuo metu augo du–trys investuotojai, visi viešieji pirkimai... Apygardos teisme mes matydavom, kiek vyksta įvairiausių nesąžiningų dalykų. Nesakyčiau, kad nesąžiningų, bet kiek verslininkai naudojasi tam tikromis įstatymų spragomis savo gerovei sutvarkyti. Praktiškai tas ir lėmė.
Ir savirealizacija. Kai teisme dirbi, turi skolininkus, kreditorius, ir pasirinkimas interpretacijai yra sudėtingas, nes aukštesnės instancijos teismai peržiūri tavo sprendimus, tavo vykdymą. O šičia buvo visiška laisvė, visiškas idėjų realizavimas.
– O su Juozu Imbrasu ar tuo pačiu Rolandu Paksu, su kuriuo bendradarbiavot, kurį partijos vadovo pareigose pakeitėt, kokie dabar santykiai?
– Su Juozu Imbrasu labai geri. Rolando Pakso aš tikrai nematau. Nemačiau jau jo gal kokie metai, pusantrų. Mūsų santykiai išliko dalykiniai tampant man pirmininku, kol ponas P.Gražulis, K.Komskis ir R.A.Ručys (buvę „tvarkiečiai“ Petras Gražulis, Kęstas Komskis, Rimas Antanas Ručys – 15min) nenusprendė pradėti jam vadovauti, pačiam nežinant. Išsiskyrė mūsų keliai.
Aš aiškiai prisimenu: rugpjūčio 19 dieną, plius 37 laipsniai šilumos, prie Arkikatedros buvo jo būstinė, aš, Rimas Andrikis ir Vytautas Kamblevičius, mes nuėjom su juo pasikalbėti, ir aiškiai pasakiau: patrauk šituos žmones, jeigu nori, kad mūsų partija iš tikrųjų atsistotų ant kojų, būtų reprezentatyvi ir gautų žmonių pasitikėjimą.
Tas balsų pirkimas, tie visi koldūnai, tos mergos visą laiką... Visą laiką mus smukdė, smukdė ir smukdė.
Tas balsų pirkimas, tie visi koldūnai, tos mergos visą laiką... Visą laiką mus smukdė, smukdė ir smukdė. Norėjau aš padaryti naują politiką. Dalinai pavyko, po to, aišku, skilimas įvyko frakcijoje.
– Kaip atsakytumėt į klausimą, ko jūs apskritai ieškote politikoje?
– Savirealizacijos. Negaliu leisti, kad kvailas žmogus man nurodinėtų, kaip reikia gyventi. Aš skaitau, kad žmogus visų pirma yra laisvas, inovatyvus, savarankiškas, žmogus pats žino skalę, iki kurios ribos gali nueiti.
Ar tai bus paskutiniai rinkimai – bus matyt.
– Kažin, juk tik ką susikūrėt.
– Nesvarbu. Čia yra nuo žmonių valios, ar jie „Laisvę ir teisingumą“ palaikys, ar nepalaikys. Žmogus nuspręs. Jų rankose mūsų likimai. Bet aš kaip sakau: grįšiu, matyt, į savo specialybę, į akademinę veiklą galų gale, turėsiu progą atsisėsti parašyti knygą apie teisėjų darbą. Parašyti teisės teoriją, kokia ji yra iš tikrųjų.
Norėčiau, kad šalia manęs būtų žmogus, kuris gerai išmano plunksną, gerai sudėlioja mano mintis. Būtų toks praktinis vadovėlis studentams, kokios situacijos yra.
Net ir aš, būdamas Seimo vicepirmininku, kartą pažeidžiau statutą. O pažeidžiau statutą todėl, kad „socdarbiečiams“ – bebrams – pažadėjo Ramūnas Karbauskis, kad būtinai gaus partijos finansavimą.
Ir aš žinau, kad tai buvo neteisėta. [...] Ir man išliko, du metai – mano širdyje tas kabo, ir tai nėra man priimtina. Ir studentas turi žinoti, kad būna ir tokių niuansų. Kaip ir trys, keturi procentai praėjimas barjero. Keturi procentai – galim šnekėt, bet ne trys procentai Seime.
– Politiko darbas, Seimo nario darbas – ar tai yra tai, iš ko jūs išgyvenate?
– Ne.
– Iš ko tada gyvenate?
– Mes, šeima, turime verslą. Jeigu man reikėtų gyventi iš Seimo nario algos, aš tikrai pilnai išgyvenčiau. Alga tikrai yra pakankamai didelė. [...] Bet aš gyvenime gyvenu kitaip. Mano bent jau kredo yra visą laiką: turi stengtis uždirbti daugiau, bet tie pinigai turi būti realizuojami į švietimą, į saviugdą.
Jeigu aš noriu, kad nueičiau į teatrą, į spektaklį ar mes nuvažiuotumėm į pažintinę kelionę, tas brangiai kainuoja. Bet mes su žmona abudu esam šlykštūs taupikliai, mes žiūrim pigesnes keliones.
Kartais Lietuvoje pirkti kelionės neapsimoka – du, tris kartus brangiau. Kaip pavyzdys, pasakysiu, nuskambės baisiai, bet į kelionę į Kubą per „Jet“ ar „Air France“ aviakompanijų gimtadienį [...] tu nuskrendi su visa šeima už 1 tūkst. eurų.
Pas mus kiekvieną dieną, kadangi abu nerūkantys esam, alkoholio labai retai kada vartojantys, sudedu vidurkį, ir kiekvieną dieną pas mus yra tokia „holiday box“, ir į ją mes kiekvieną dieną turime mesti nuo dviejų iki penkių eurų. Visą laiką į tą boksą mesdamas į metus turi dvi keliones.
– Dar norėčiau apie tai, kas yra jūsų viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje, paklausti. Yra bendrovė „Dervira ir partneriai“, ir jūs esate jos akcininkas. Kokia tai įmonė?
– Tai – įmonė, užsiimanti nekilnojamojo turto nuoma, prekyba ir pastatų administravimu, priežiūra, tvarkymu mūsų regione. Tai yra mano tėvų įkurta įmonė.
Mano gyvenimas labai gerai klostosi.
Pas mus yra praktika, kad visi – aš su broliu, tėvai – lygiomis dalimis valdome įmones, kurias stengiamės atidaryti. Nuo pat mažų dienų mes buvom įtraukti į verslą. Tai aš kaip ir sakau: kadencija baigsis, nebebūsiu Seimo nariu, reikės grįžti į savo darbą.
– Jaučiatės kam nors skolingas ar dėkingas už tai, kad politikoj esat?
– Aš esu visiems dėkingas. Mano gyvenimas labai gerai klostosi. Buvau jauniausias Seimo narys, jauniausias išrinktas vienmandatininkas, tapau jauniausias komiteto pirmininkas tuo metu, NATO delegacijos vadovas, partijos pirmininkas.
Ne ant kažkieno senelio fortepijono M.K.Čiurlionį grodamas tapau partijos pirmininku, bet teko man pačiam išsikovoti. Ne kažkam kavą nešiojant mane paskyrė pirmininku.
– O iš ko mokėtės, kad to pavyko pasiekti?
– Amžiną atilsį B.Lubys (buvęs koncerno „Achemos grupė“ vadovas Bronislovas Lubys – 15min) buvo tas žmogus, kur man teko sekti po nepriklausomybės atgavimo, po Tarybų sąjungos, kada visi krūti verslininkai viską privatizavo, bet viską prašvilpė, bankrutavo, viską uždarė. B.Lubys, man imponavo tai, kad jis, atgavus nepriklausomybę, pasinaudojo politiniu statusu, labai daug įmonių privatizavo, bet šiandieną, iki jo mirties ir po mirties, dar pusę metų jos veikia. Dabar man yra skaudu ir gaila žiūrėti, kaip visa B.Lubio sukurta imperija griūva.
Algirdas Mykolas Brazauskas (pirmasis Lietuvos prezidentas po nepriklausomybės atkūrimo – 15min) irgi buvo tas žmogus, kuris įsirėžė man pakankamai stipriai. Įsirėžė ir kaip tuo metu tarybinės sąjungos aktyvus veikėjas, ir kaip ir nepriklausomybės. Ne kiekvienas galėjo pakęsti V.Landsbergį (Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį – 15min) ir ne kiekvienas galėjo V.Landsbergio išsišokimus atlaikyti.
V.Landsbergis irgi Lietuvai padarė labai daug. Iš V.Landsbergio vieną dalyką išmokau: prisimenu klipą, kur jis dainavo, kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai liūdės. Tai, ačiū likimui, jis vienas liūdėjo, o visa tauta džiaugėsi.
Tas klipas man įsiminė dėl ko: nesidžiauk savo laime, nes tavo laimė kažkam gali atnešti skausmą. Tas tuometinis jo politikos vykdymas labai daug kam atnešė pasipiktinimo, skausmo, neapykantos.
Aš visą laiką sakiau, Remigijau, nedaryk taip, kaip padarė V.Landsbergis.
Aš visą laiką sakiau, Remigijau, nedaryk taip, kaip padarė V.Landsbergis. Jis padarė labai daug dalykų Lietuvai, yra nusipelnęs žmogus, bet pasityčiojimais ir pasakymais „šunauja“, „runkelių tauta“, taip jis pažemino save.
Ir aišku – Margaret Thatcher. Winstonas Churchillis (Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai – 15min) labai daug man padarė tam tikrų filosofinių dalykų.
Ta pati Angela Merkel (Vokietijos kanclerė – 15min), kur man teko su jos komandos žmogumi nemažai dirbti, tai vėlgi toks savotiškas politikos mohikanas. Lietuva, klausimas, ar mes turėsim tikrą politiką, tikrą politiką-lyderį kada nors.
TAIP PAT SKAITYKITE: Politikai be grimo: R.Žemaitaitis – apie dešros gaminimą, paukščių stebėjimą ir krepšinį kaip Lietuvos gėdą
Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“
