Staigi, nesuvokiama, absurdiška Leonido mirtis – tragedija ir visai Lietuvai, žmogiškumui, teisingumui, žmogaus teisėms, tai – tragedija ir Europai, nors ji galbūt šito dar nesuvokia. Su Leonidu man teko garbė artimai dirbti Europos Parlamente beveik penkerius metus. Ne tik dirbti, bet ir kurti, svajoti, pergyventi, juoktis, liūdėti, mąstyti.
Mūsų komanda, tiek Lietuvoje, tiek Briuselyje buvo jauna, užsispyrusi ir be paliovos siekianti rezultatų, o Leonidas, su savo puikiu humoro jausmu ir nesuvokiama vidine stiprybe, mums buvo nepaprastas mokytojas, vedlys, įkvėpimas. Kartais nuoširdžiai patys sau pavydėdavome tokio parlamentaro – labiau draugo, nei viršininko. Kartu nuveikėme nei daug, nei mažai.
Pasiekimų žmogaus teisių srityje skaičiais neišmatuosi. Rusija, Ukraina, Baltarusija, Kazachstanas, Tibetas, Kinija, kastų sistema Indijoje, Turkmėnija, Šiaurės Korėja. Viskam Leonidas turėjo laiko, visais klausimais energingai pasisakydavo kaip Europos Parlamento Liberalų frakcijos – trečios pagal dydį frakcijos – atstovas ir koordinatorius žmogaus teisių srityje. Tuo pačiu rašė knygas, straipsnius, komentarus. Daug keliavo ir po Lietuvą, ir po Europą. Dirbo savęs negailėdamas, neskaičiuodamas valandų, nesiskųsdamas dėl įtemptos darbotvarkės, dirbo iš užsidegimo ir pasišventimo kertinėms liberalioms vertybėms, kurias skiepijo per savo tekstus, pasisakymus, paskaitas, pokalbius. Leonido darbus Lietuvoje aprašys kiti. Bet turbūt nedaugeliui teko savo akimis išvysti, kaip Leonidas kėlė Lietuvą visoje Europoje ir pasaulyje.
Leonido meilė savo šaliai buvo akivaizdi – kritikuodamas Lietuvą ten, kur pagrįstai reikėjo, jis taip pat nepaliaujamai aukštino jos pasiekimus pasaulyje.
Leonido meilė savo šaliai buvo akivaizdi – kritikuodamas Lietuvą ten, kur pagrįstai reikėjo, jis taip pat nepaliaujamai aukštino jos pasiekimus pasaulyje. ES spaudoje gynė puikiai savo pareigas atliekanti Vygaudą Ušacką, kurio, kaip „mažos“ šalies atstovo sugebėjimai vadovauti ES delegacijai Afganistane buvo atvirai kvestionuojami didesnių šalių atstovų. Kvietė į Lietuvą tokias pasaulinio lygio žvaigždes, kaip sociologas Zygmuntas Baumanas. 2013-aisiais metais prisidėjo prie sėkmingo Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai. Su pasididžiavimu rašė apie litvakų pasiekimus pasaulyje – Chagalas, Bobas Dylanas, Leondardas Cohenas (kurio gimtadienis sutapo su Leonido mirties data). Su ugnele akyse pasakodavo kolegoms apie Lietuvos džiazo muzikantų talentus. Visapusiškai ir be išlygų mylėjo savo šalį, ja tikėjo ir skleidė apie ją žinią kartais skeptiškiems Europos kolegoms. Leonido netektis yra ir netektis Lietuvai Europoje. Sunku įsivaizduoti kitą žmogų, kuris šiuo metu sugebėtų tokiu aukštu intelektualiniu, akademiniu, politiniu ir žmogišku lygmeniu perteikti Lietuvos naratyvą pasaulyje.
Praeis dar daug laiko, kol pilnai suvoksime šios netekties mastą. Analizuodamas pasaulinio lygio pasiekimus, Leonidas taip pat turėjo neįprastą savybę įžvelgti grožį žmonėse, išryškinti juose talentus, kurių net jie patys dar nebuvo atradę ir jais nuoširdžiai žavėtis. Pasaulinio garso žmogus sieloje turėjo tą kuklumo jausmą, kuris leidžia genijams kartais pasijusti mokiniais ir šitaip be perstojo tobulėti. Nesvarbu, kiek bebūtų pasiekęs, Leonidas sugebėjo visuomet išlaikyti šią nepakartojamą smalsumo ir emocinio intelekto dovaną.
Tekstas netobulas. Ne toks, kaip Leonido. Bet toks pat nuoširdus, toks pats užsispyręs, toks pats kupinas vilties. Leonidai, kartu turėjome dirbti dar ne vieną dešimtmetį. Bet pažadame ir toliau skleisti Jūsų pakantumą, šviesą, vertybes, toleranciją, pilietiškumą, savęs negailėjimą vardan žmogaus teisių ir mūsų Valstybės vaidmens Europoje ir pasaulyje. Pažadame ir toliau bandyti tai daryti be pykčio. Jei tik mums pavyks taip, kaip pavykdavo Jums. Ilsėkis ramybėje, mano Drauge ir Mokytojau.
