Jonas Murauskas gimė 1913 rugpjūčio 11 d. Kaune. Per pirmąjį pasaulinį karą jo šeima pasitraukė į Kėdainių apskritį, Šilainių kaimą, į senelių dvarą.
Nuo dailės studijų atkalbėjo P.Kalpokas
Baigęs 4 gimnazijos klases Jonas norėjo stoti į Kauno meno mokyklą. Tėvas tuo metu buvo bedarbis. Šeimą produktais iš kaimo rėmė močiutė. Bet tėvai neprieštaravo sūnaus ketinimams.
J.Murauskas ir šiandien puikiai prisimena gero tėvų bičiulio, vieno garsiausių Lietuvos dailininkų Petro Kalpoko pasakytus žodžius: „Ką sugalvojot? Norit, kad jūsų sūnus visą gyvenimą vargtų? Šiandien ne tie metai, kad menininkas galėtų gyvent iš savo specialybės. Aš iš jo padaryčiau didelį specialistą su didele alga“.
„Po tokios kalbos P. Kalpokas nuvedė mane į „Spindulio“ spaustuvę. Buvau priimtas mokiniu į cinkografijos cechą“, – prisimena Jonas Murauskas, kuriam tuomet buvo 16 metų. Tokia buvo jo ilgamečio darbo spaustuvėje pradžia. Čia jis dirbo 49-erius metus.
Mėgo sportuoti ir skraidyti
Dirbo daug, nes buvo jaunas ir veržlus, laikėsi principo „ką darai, daryk gerai“. Bet visgi rasdavo laiko ir sportui. Vasarą – futbolas, lengvoji atletika.
Atlikęs karo prievolę įstojo į Nidos sklandymo mokyklą. „Su aviacija draugauju iki šiol“, – šypsosi J.Murauskas. Jis yra Lietuvos aviacijos veteranų draugijos narys. Žiemą žaidė ledo ritulį, slidinėjo po Ąžuolyną, Kauno apylinkes su fotoaparatu ir būsima žmona Genovaite.
Vedė Jonas Murauskas 1939 m., būdamas jau pasiturintis – „su gera alga“ – elegantiškas vyras. Jam 26-eri, jai – 19. Sūnus ir dukra gimė karo metais. Lengva nebuvo. Visų gyvenimas pasikeitė. Murauskų taip pat. Kad šeimai netrūktų maisto, J.Murauskas dirbo dar ir fotografu.
Pasižymėjo ypatingu krupštumu
Keitėsi valdžia Lietuvoje – rusų, vokiečių ir vėl rusų okupacija, „Spindulys“ virto Karolio Požėlos spaustuve, viršininkai joje taip pat kiti. Murauskų šeima kaip ir daugelis šeimų jautėsi lyg ant bedugnės krašto. Duonos prisidžiovinę, neramiai žvilgčiojo pro langą. Laimei, grėsmė praūžė pro šalį.
 |
| J.Murausko archyvo nuotr./Jonas Murauskas su žmona |
Cinkografo darbas spaustuvėje buvo nelengvas, netgi kenkiantis sveikatai (dirbama su rūgštimi), reikalaujantis kruopštumo, atidumo ir meninių sugebėjimų. Šios J.Murausko savybės neliko nepastebėtos. Būtent jam sudėtingiausius darbus patikėdavo leidėjai.
Per Jono Murausko „rankas perėjo“ D.Kleino „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“, išleista 1957 m., „Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams“ išleisti 1960 m., P.Galaunės „Skulptūra“ ir „Keramika“ ir daug kitų darbų.
Jis sutvarkė ir spaudai paruošė M.Mažvydo „Katekizmą“. Dirbdamas spaustuvėje bendradarbiavo leidžiant meno katalogus su V.Čiurlionyte-Karužiene, R.Jablonskyte-Rimantiene ir kitais M.K.Čiurlionio meno muziejaus darbuotojais.
„Mano “paskutinis pasispardymas„ – 36 dailininko St.Krasausko graviūrų paruošimas spaudai. Tai buvo dailininko Stasio Krasauskio ir mano atsisveikinimo darbai“ – prisimena J. Murauskas.
Bendravo su garsiais menininkais
Cinkografo darbas jam suteikė galimybę artimiau pažinti daugelį menininkų, su kai kuriais iš jų buvo bičiuliai visą gyvenimą. Aptarti į spaudą perkeliamų darbų ar tiesiog pasišnekučiuoti, išgerti kavos, paragauti žmonos kepto aguoninio torto ar pyrago pas Murauskus užsukdavo dailininkai prof. A.Žmuidzinavičius, Stasys Krasauskas, architektas V.Landsbergis-Žemkalnis su žmona Elena.
Ir darbas ir bendravimas su meno žmonėmis skatino Joną Murauską domėtis daile, teatru, muzika. Neatsitiktinai ir dukra pasirinko muziką, sūnus studijavo architektūrą. Jis dainavo Profsąjungų rūmų chore, su sūnumi Ąžuolyne liedavo akvareles.
Norėtų dar nuvykti į Nidą
Parodų, spektaklių premjeras su žmona ir Kaune, ir Vilniuj aplankydavo. Mėgo kartu keliauti. Važinėjo po Lietuvą, Sovietų Sąjungą, juk į užsienį tuomet nebuvo galimybės. O dabar ir nenorėtų.
„Man Lietuva labai graži. Dar į Nidą norėčiau bent kartą ant tų kopų, kur jaunas sklandžiau. Noriu, kad ir keturi anūkai ir penki proanūkiai savo žemėje gyventų“, – viliasi dieduku anūkų vadinamas vyras.
Tapęs pensininku įsidarbino fotografu
1965 m. į pensiją J.Murauską išleido K.Požėlos spaustuvė. Bet nepatiko energingam, sveikam vyrui pensininko gyvenimas. Vienas iš jo pomėgių – fotografuoti – tapo jo naujuoju darbu. Kauno Šiluminiuose tinkluose dirbo fotografu.
Nepatiko energingam, sveikam vyrui pensininko gyvenimas. Vienas iš jo pomėgių – fotografuoti – tapo jo naujuoju darbu.
„Dabar, gyvendamas taip ilgai, džiaugiuosi, kad galiu prisiminti savo nueitą kelią ir garbingus žmones, kurie mane lydėjo. Ir aš juos.“ – sako šimtametis rodydamas meno albumus, katalogus, knygas, kuriuose įrašytos nuoširdžios autorių padėkos jam už puikiai atliktą darbą.
Deklamuoja eilėraščius ir kuria atvirukus
Bet ne tik tos knygos jam labai svarbios. Visą savo biblioteką J.Murauskas yra perskaitęs „skersai išilgai“. Ypač poeziją. Visada ją mėgo. Daug posmų atmintinai mokėjo – žinojo, kaip atkreipti į save merginų dėmesį. Ir dabar dar stebina artimuosius, skaitydamas A.Baltakio, B.Brazdžionio ar E.Mieželaičio eiles.
Pats eilių nerašo, bet dar ir dabar, norėdamas pasveikinti artimą žmogų, sukuria jam atviruką: pats piešia, parenka tinkamas eiles ir dailiai užrašo. Dabar jau tai – ne vienos dienos darbas. „Metai nebe tie, ranka nebeklauso. Dažnai reikia pailsinti“, – apgailestauja Jonas Murauskas. Bet labai jau jam norisi padaryti tai iš širdies. „Kaip galima pašte brūkštelti kelis žodžius ir išsiųsti sveikinimą?“ – stebisi jis.
Atvirukų J.Murauskas piešia vis mažiau. Visi seni geri bičiuliai išėjo anapilin. Ir žmona, kuri 71-erius metus buvo jam „ir prie pečiaus, ir prie svečio“. Labai ilgisi jos, ypač pavakariais, kai abu gerdavo kavą, užkandžiaudavo pyragaičiais, jis skaitydavo jai eiles ir M.K.Čiurlionio „Laiškus Sofijai“. Ir žinoma, tikėdavosi svečių, nes visi žinojo, kad apie 17 val. – kavos valanda Murauskų namuose.
„Dabar pavakary laukiu anūkų, vaikų, giminaičių. Džiaugiuosi, kad jie sveiki ir mane vis aplanko,“ – elegantiškas senolis išblizgintais batais, kostiumuotas atsisveikindamas pabučiuoja viešniai ranką, lyg būtų sušokęs savo mėgstamą tango. Jis visada taip pasitinka ir išlydi svečius.
