„Šiųmetis minėjimas yra ypatingas, kadangi tai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Lietuvos Respublikos šimtmetis – geriausia proga užkasti karo kirvius, kurie kursto nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų ir kartu kurti mūsų Tėvynės ateitį. Su gimtadieniu, Lietuva! Wszystkiego najlepszego w dniu urodzin Litwo!“ – neformalaus, laisvo nuo perdėto iškilmingumo Vasario 16-osios minėjimo dalyvius pasveikino teisininkas ir publicistas Aleksandras Radčenko.
A.Dudos pavardės rašyba problemų nekelia
„Niekada nemaniau, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį minėsiu kartu su draugais lenkais. Nesame dabar nei Seime, nei Vyriausybėje ar Prezidentūroje, bet klube, kas šiai šventei suteikia autentiškumo“, – dėkodamas už pakvietimą dalyvauti ne tik šventėje, bet ir diskusijoje sakė žymus istorikas Eligijus Raila.
Visos pavardės raidės yra lietuvių abėcėlėje, o ir su vardu „Andrzej“ neturėtų būtų didesnių problemų, – juokavo E. Raila.
Juokaudamas Lietuvos istorikas pabrėžė, kad jį labai džiugina Andrzejaus Dudos vizitas Lietuvoje, nes niekam neturėtų kilti problemų su šio kaimyninės valstybės prezidento pavardės užrašymu lietuvių kalba. „Visos pavardės raidės yra lietuvių abėcėlėje, o ir su vardu „Andrzej“ neturėtų būtų didesnių problemų“, – šypsojosi E.Raila.
Šiųmečio minėjimo metu, o jo tema neatsitiktinai pasirinktas tarpukario laikotarpis, tradiciškai buvo organizuota neilga diskusija, kurioje dalyvavo jau minėtas istorikas dr. Eligijus Raila ir rašytojas, Lietuvos PEN Clubo vadovas Herkus Kunčius. Po jos vyko puikaus džiazo dueto, Vytauto Labučio ir Andriaus Balachovičiaus, pasirodymas, skambėjo populiarios „anų laikų“ melodijos. Dalis svečių atvyko pasipuošę tarpukario laikotarpiui būdinga apranga.
J.Basanavičius – antilenkiškas?
Diskusijos metu daugiausia kalbėta apie Lietuvos Respublikos praeitį ir ateitį bei santykius su lenkais ir Lenkija. „Visi žinome, kad Lietuvos lenkai prisidėjo prie modernios valstybės kūrimosi. Vienas iš Vasario 16-osios akto signatarų buvo lenkas Stanisław Narutowicz (Stanislovas Narutavičius – red.past.). Silvestras Žukauskas ir Bronislovas Skomskis prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės, o Mykolas Romeris – Lietuvos konstitucinės teisės kūrimo. Nepaisant to, tarp lenkų egzistuoja gandas, kad Lietuvos nepriklausomybės kūrėjas Jonas Basanavičius garsėjo savo antilenkiškumu. Kaip buvo iš tiesų?“ – klausė diskusiją moderavęs A. Radczenko.
„Galima sakyti, kad J. Basanavičiaus antilenkiškumas buvo iš esmės atsitiktinis“, – sakė E.Raila ir pridūrė, kad nepriklausomybės idėjų „tautos patriarchas“ sėmėsi pirmiausiai iš veikalų lenkų kalba. „Didžiausią įtaką jo minties raidai turėjo dvi, o gal net trys lenkų kilmės asmenybės: Adomas Mickevičius, Józefas Ignacy Kraszewskis ir Władysławas Syrokomla. J.Basanavičius labai įdėmiai nagrinėjo šių autorių darbus ir atmintinai mokėjo ne vieną jų pastraipą. Kurdamas modernios Lietuvos valstybės programą, jis sėmėsi idėjų iš lenkų romantinės literatūros“, – teigė istorikas.
Praėjusio amžiaus marazmas
„Eidamas į šį susitikimą pagalvojau, kaip labai viskas pasikeitė per 30 metų. Kai 1984 metais pirmą kartą vykau į Lenkiją, turėjau praeiti pro begalę įstaigų, kad gaučiau leidimą, sovietinį užsienio pasą ir nusipirkčiau bilietą, kad galėčiau per saugomą ginkluotų pasieniečių ir spygliuotą vielą Baltarusijos-Lenkijos sieną pasiekti kelionės tikslą. Išlipus iš traukinio Varšuvoje galėjai pasijusti kaip Vakaruose“ – prisiminimais dalinosi H.Kunčius.
„Prisimindamas visą tą painiavą, suprantu, kad šimtmetį sutinkame laisvi. Nors kartais ne visiškai suvokdami skirtumus tarp tuometinės ir esamos situacijos“, – pabrėžė rašytojas. Pasak H.Kunčiaus, privalome šią laisvę išsaugoti, nepaisant abiems šalims gresiančių pavojų. Jo manymu, tik „laisvi žmonės gali rasti sutarimą“.
„Manau, kad Lietuva niekada nebuvo tokia atvira, kaip dabar. Turiu omeny tai, kad gyvename Europos Bendrijoje“, – pridūrė rašytojas ir išreiškė viltį, kad Lietuvos ir Lenkijos leidybos rinkoje atsiras daugiau abiejų šalių autorių.
Vilniaus lituanizacija
E.Raila susirinkusiems priminė tarpukario istoriko ir publicisto Mariano Zdziechowskio užrašytą epizodą, kai 3-iojo dešimtmečio pradžioje maršalas Józefas Piłsudskis susitiko su Vilniaus intelektualais. Šio susitikimo metu buvo aptariamas ir Vilniaus likimas. Dauguma susitikimo dalyvių manė, kad jei Vilnius atiteks Lietuvai, jis bus lituanizuotas.
„Esu įsitikinęs, kad Lietuva bus iš tiesų laisva tik tuo atveju, jei Vilnius nebus lituanizuotas. Pabrėžiu, kad turiu omeny ne priklausymą Lietuvai, bet tam tikrą ideologiją, kuri Lietuvą sieją tik su lietuvių kalba, kuri trina kitų tautų ir kultūrų pėdsakus. Man Vilniaus lituanizacija – tai lenkų, žydų ar rusų paveldo atsisakymas. Kultūros prasme Vilnius turėtų būti vienu metu ir lietuviškas, ir lenkiškas, ir žydiškas“, – paaiškino istorikas.
