Europoje auga nepakantumas musulmonams
Tarptautiniu mastu diskriminacijai dėl religijos ar įsitikinimų skiriama nemažai dėmesio. Europos Komisija ir įvairių šalių lygių galimybių ombudsmenai leidžia elektroninius (ir ne tik) leidinius, kuriuose aptariamos priemonės, padėsiančios skatinti toleranciją ir įvairių religinių bendruomenių integraciją. Tai ypač aktualu, kuomet, vykstant teroro išpuoliams ir žiniasklaidoje vyraujant vienašališkai informacijai, už ekstremistų nusikaltimus kenčia visa musulmonų religinė bendruomenė.
Pew tyrimų centro duomenimis (Pew Research Centre), 2015–2016 m. Jungtinėje Karalystėje nepalankus požiūris į musulmonų bendruomenę išaugo 9 proc. (nuo 19 iki 28), Vokietijoje – 5 proc. (nuo 24 iki 29). Neapykantos nusikaltimai prieš šią grupę didėja ne tik Europoje, bet ir JAV. Taip pat daugėja išpuolių prieš migrantus, gatvėse užpuolamos moterys, vilkinčios burkas ar kitus galvos apdangalus. Žiniasklaidoje vyraujanti pozicija veikiau patvirtina, nei paneigia jau sukurtus stereotipus.
Eurobarometro duomenimis, 2015 m. pusė Europos Sąjungos gyventojų manė, kad diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų yra paplitusi. Lietuvoje, atvirkščiai, 57 proc. gyventojų įsitikinę, jog šis reiškinys nėra įsišaknijęs. Susidaro įspūdis, kad valstybė – puiki terpė įvairių religinių bendruomenių sugyvenimui, tačiau taip gali atrodyti tik todėl, jog šios temos analizei neskiriama daug dėmesio.
Palyginus su kitomis ES narėmis, Lietuva, iš tiesų, mažiau multikultūriška. Romos katalikai – didžiausia religinė bendruomenė šalyje. Jos atstovai dažnai įtraukiami į įvairias diskusijas politiniais, kultūros, tradicijų klausimais. Tačiau jų esama daugiau ir įvairių, pavyzdžiui, judėjų ar musulmonų sunitų.
2016 m. Lietuvos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT) sulaukė 12 skundų dėl diskriminacijos tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų pagrindais, iš jų, dėl religijos – vos du. Bet mažas skundų skaičius nereiškia, jog problemos nėra. Kaip teigia LGKT teisės skyriaus vyresnioji patarėja Laima Vengalės-Dits, reali situacija neaiški, trūksta tyrimų apie įvairių religinių bendruomenių narių padėtį ir jų visavertę integraciją visuomenėje, galimybes įsilieti į darbo rinką.
Darbdaviui religija rūpėti neturėtų
Vienas iš aiškiausių diskriminacijos religijos pagrindu padarinių – sunkumai įsidarbinant ar sukuriamos nevienodos sąlygos darbo aplinkoje. „Būna situacijų, kuomet darbinantis, ar vėliau dirbant, yra tam tikros sąlygos, taisyklės, kad įmonėje draudžiama dėvėti galvos apdangalus, drabužius ar kitokius religiją ar įsitikinimus atspindinčius aksesuarus ar kitus dalykus. Ta taisyklė turėtų būti taikoma vienodai tiek katalikams, tiek musulmonams, tiek kitokio tikėjimo žmonėms, bet dažniausiai tuos apdangalus dėvi musulmonai“, – situaciją apibūdina L.Vėngalė-Dits. Anot teisininkės, tokios taisyklės labiausiai paveikia musulmonių moterų teises ir galimybes gyventi visavertišką gyvenimą.
Būna situacijų kuomet darbdavys gali paklausti, koks jūsų tikėjimas, religija, ką jūs išpažįstat, kokiomis pažiūromis vadovaujatės. Galima labai mandagiai paaiškinti, kad tai neturi jokios reikšmės mano būsimam darbui ir yra asmeniniai reikalai, – pataria L.Vengalė-Dits.
Lietuvoje kol kas nėra žinoma apie panašias įmonių vidines taisykles, tačiau jos nebūtinai turi būti garsiai įvardijamos. Komentuodama galimą darbdavio poziciją, Laima Vengalė-Dits sako, kad sužinoti visas priežastis, kodėl, pavyzdžiui, asmuo nebuvo priimtas, ganėtinai keblu, tačiau diskriminaciją galima pastebėti ir iš pokalbio metu užduodamų klausimų. „Būna situacijų kuomet darbdavys gali paklausti, koks jūsų tikėjimas, religija, ką jūs išpažįstat, kokiomis pažiūromis vadovaujatės. Tokie klausimai visiškai nėra svarbūs ir nesusiję su žmogaus savybėmis. Galima labai mandagiai paaiškinti, kad tai neturi jokios reikšmės mano būsimam darbui ir yra asmeniniai reikalai“, – pataria L.Vengalė-Dits.
Dvi islamą išpažįstančios lietuvės sutiko pasidalyti savo patirtimis, tačiau dėl asmeninių priežasčių nenorėjo, kad jų tapatybė būtų atskleista. Greta (vardas pakeistas) pagal galiojančius įstatymus visada stengėsi ginti savo teises. „Per paskutiniuosius trejus metus, kuomet esu grįžus į Lietuvą, teko ne kartą įrodinėti savo teises vienoje ar kitoje valstybinėje institucijoje, nes įstatymai kartais ir valstybės tarnautojams yra neaiškūs, nepakankamai apibrėžti ir painūs, kartais vienas kitam prieštaraujantys“, – įspūdžiais dalijosi moteris. Nors ir jaudinosi, ieškodama darbo Greta nedvejojo prie savo gyvenimo aprašymo pridėti nuotrauką, kurioje ji yra su galvos apdangalu. „Esu įsitikinusi, kad taip aš ne tik sutaupiau sau ir kitiems laiko, bet ir atvirai, be kažkokios nuoskaudos priėmiau tą faktą, kad yra žmonių, kurie dėl įvairiausių priežasčių, renkantis naują darbuotoją, teiktų pirmenybę ne musulmonei“, – savo apsisprendimą aiškina Greta.
Rūtos (vardas taip pat pakeistas) patirtis taip pat panaši, nors ji turi draugių, kurios jautėsi darbdavių diskriminuojamos. Per pirmąjį susitikimą su darbdave ji atvirai pasakė, kad darbo metu jai reikės melstis: „Žinoma, eidama į interviu šiek tiek jaudinausi, ką pagalvos, ar priims mane tokią, kokia esu. Man svarbiausia sąlyga – malda, kuri kiekvienam musulmonui yra privaloma penkis kartus per dieną. Darbdavė reagavo labai teigiamai.“ Abi moterys teigė, kad jei patirtų diskriminaciją ieškodamos darbo, nesikreiptų į jokias tarnybas, o toliau tęstų paieškas. „Be jokio nusivylimo tiesiog toliau ieškočiau tiek darbo, tiek galimybių save realizuoti“, – sako Greta.
LGKT teisininkė Laima Vėngalė-Dits teigia, kad viešajame diskurse trūksta pozityvių istorijų apie įmones, kuriose užtikrinamos visos darbuotojų teisės ir laisvės, todėl asmuo gali manyti, kad bus nesuprastas, nepalaikomas. Susitikus su darbdaviu, svarbu nebijoti išdėstyti ir savo reikalavimų, pavyzdžiui, bandyti tartis dėl nedarbo religinių švenčių metu.
Pasak L.Vengalės-Dits, viešumas gali būti dar vienu iš kovos su diskriminacija būdu. Tarkim, įmonė galėtų viešai skelbti, kad laikosi ir užtikrina nediskriminavimo nuostatas. Teisininkė mano, kad garsiai deklaruojant lygybės principus, apie juos dažniau būtų galvojama ir po kiek laiko jie taptų kasdienio gyvenimo ir rutinos dalimi. Arba atvirkščiai, viešai kalbant apie diskriminacijos atvejus, žmonės iš to galėtų pasimokyti, atpažinti netinkamą elgesį ir daugiau taip nedaryti. Prie problemų sprendimo bei dialogo turėtų prisidėti ir žiniasklaida. Viešai nagrinėjamos diskriminacijos temos padėtų visuomenei įsisąmoninti egzistuojančią nelygybę, o sėkmės istorijos įkvėptų drąsos.
Pagal Lygių galimybių įstatymą Lietuvoje draudžiama diskriminuoti dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindais. Jei manote susidūrę su diskriminacija, galite teikti skundą LGKT.
Straipsnis parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės“.
