Po bendravimo su jais, pamačius sąlygas, kuriose jie gyvena, ir susidarius įspūdį apie jų savijautą, kažkodėl jaučiu norą pasidalinti savo emocijomis su kitais.
Rašant šį tekstą buvo baisu, kad pavadins Putino pakaliku, hibridinio karo apologetu ar panašiu epitetu. Ir šią savo baimę vertinu su tam tikra nuostaba – aš ilgą laiką galvojau, kad viena didžiausių mūsų visų išsiugdytų Lietuvoje vertybių yra privilegija išreikšti savo nuomonę, už kurią tavęs nenuteis, nepasmerks, tiesiog pasakys „na, taip jis galvoja, ir jo nuomonė turi teisę egzistuoti“. Ar kažkas pasikeitė, ar tiesiog gyvenau iliuzijoje?
Taip pat pat bijau, kad mano nuomonė, ją pavertus tekstu, gali virsti pigiu moralizavimu, o ne tiesiog nuomone, kad mano įspūdis apie atvykėlius kažkam taps atgrasymu arba atvirkščiai, kvietimu nebūti kritiškam. O juk viso labo siūlau atsiriboti nuo bet kokių išankstinių nuostatų ir į kiekvieną atvykusį žmogų pažiūrėti kaip į žmogų, o ne statistinį vienetą.
Nieko nerašysiu nei apie valstybinius interesus, nei apie hibridines atakas ar įrankius diktatoriaus rankose. Į ką aš noriu atkreipti dėmesį – tai žmonės, kurie yra mūsų namuose, pas mus svečiuose. „Geri sveteliai, – sakysite jūs, – pro duris neprašyti sulindo“. Tai tiesa, tačiau šiuo metu jie yra pas mus, ir už kiekvieno jų tolimesnį likimą atsakingi esame mes – norime mes to ar nenorime.
Tai tiesa, tačiau šiuo metu jie yra pas mus ir už kiekvieno jų tolimesnį likimą atsakingi esame mes – norime mes to ar nenorime.
Koks gi mano įspūdis apie migrantus su jais pabendravus? Visų pirma, be abejo, jaučiau aiškų atsiribojimą nuo jų – aš čia, o jūs ten. Tačiau po kurio laiko į kiekvieną jų pradėjau žiūrėti kaip į unikalų žmogų. Dar po kiek laiko suvokiau, kad vienu aspektu jie labai panašūs – visus juos visus vienija žmogiškas silpnumas. Silpnumas, nepaisant to, kad kai kurie migrantų ir jaučiasi stiprūs ar yra lyderiai naujai susikurtoje hierarchijoje tarp daugybės kitų migrantų.
Ir kalbu ne apie tai, kad dalis jų yra psichologiškai pažeidžiami ir praradę arba beprarandantys savo orumą. Jie silpni, nes buvo apgauti, ir jie silpni, nes nežino, kas su jais dabar bus. Kai išdrįsau pažvelgti į jų akis – ne mechaniškai, o bandydamas juos suprasti – aš tarsi pradėjau suprasti, ką kiekvienas jų galvoja. Nežinau, ar tai tik mano iliuzija, ar tokioje kritinėje situacijoje, kai sprendžiasi žmogaus likimas, elgesys, emocijos ir žvilgsnis yra tokie aštrūs, kad manipuliavimas jais atrodo sunkiai tikėtinas. Geriausiai jų akyse aš galėjau įžiūrėti VILTĮ arba jos nebuvimą.
Geriausiai jų akyse aš galėjau įžiūrėti VILTĮ arba jos nebuvimą.
Tiesa, kiekvieno jų viltis skirtinga – vieni galvoja, kad apgavo visus savo neįtikėtinomis istorijomis, kiti nori papirkti nuoširdumu, treti paprasčiausiai vilties neturi ir pasiruošę laukti, kas su jais bus padaryta... Vieni žvilgsniu tyrinėja, kiti kažko ieško tavo žvilgsnyje, treti žvilgsnį nusuka į šalį ir į akis nežiūri... „Ar nori grįžti į namus?“ – klausiu. Nė vienas grįžti nenori, turbūt irgi dėl skirtingų priežasčių. Labiausiai tikėtina, kad jie tiki, jog sugavo laimės paukštę už uodegos, svarbiausia jos nepaleisti ir dar pakentėti, o tada ... Sunku ir gėda būtų prieiti ir sudaužyti jų viltis įgarsinant tai, kas faktiškai nuspręsta politikų net neišnagrinėjus jų prašymų pasilikti. Klausydamas jų istorijų susivoki, kad jos mums negali atrodyti tiesa, daugiausia dėl to, kad mūsų racionalus vakarėjantis mąstymas negali racionalizuoti sveiko proto žmogaus sprendimo viską mesti ir iš kito pasaulio krašto atkeliauti su mažamečiais vaikais į Baltarusiją ir ten bastytis miškais iki patenkant pas mus, juk negali! Aferistai ir avantiūristai! Tikrai?
„Pone, kiek truks visos nagrinėjimo procedūros?“. „Nežinau, turbūt ilgai“ – atsakau. Neatsakau „koks skirtumas, brolau, vis tiek tave ir visus kitus išsiųs namo, tik prieš tai gali tekti peržiemoti čia, nebent pats pasiprašysi namo“. Kad pats pasiprašytų namo – juk toks ir yra mūsų tikslas, išvengtume daugybės problemų, bereikalingos biurokratijos. Be to, grįžęs namo toks žmogus papasakos visiems aplinkiniams, kad nėra ko kištis į mažą, bet išdidžią ir principingą Lietuvą. Pamenate seną sovietinės armijos istoriją apie tarakoną, kurį sugavus ir palaikius savaitę tuščioje degtukų dėžutėje ir vėliau paleidus, jis taip prigąsdina savo gentainius, kad nė vienas iš jų į sovietinės armijos virtuvę kojos nebekėlė? Ar mes elgiamės taip pat? Nežinau. Kas jų laukia namuose? Mūsų tai nedomina, Lietuvai jūs nereikalingi ... Galvoju apie atvykėlius, kai maudausi šiltame duše, valgau sočius pusryčius, miegu minkštoje lovoje – jie viso to neturi. Kiek laiko neturės? Nežinau. Greičiausiai, manau, palūš atvykėliai iš Afrikos – jų psichologinė būsena man pasirodė prasčiausia, po to turbūt azijiečiai, po jų irakiečiai ... Ar drįsime siųsti atgal pas Talibaną afganistaniečius? Kiek procentų žmonių pasiliks Lietuvoje? Kokiais kriterijais vadovausimės, kuomet atsirinksime, kas turi teisę į prieglobstį Lietuvoje – humanitariniais (pavojus būti savo šalyje) ar pragmatiniais (pakankamas išsilavinimas, lengva integracija, potencialiai gera darbo jėga)? Nežinau, nežinau, nežinau... Ir atvykėliai nežino...
Šioje vietoje turėtų būti moralas, bet žadėjau, kad jo nebus. Vienintelis prašymas – prieš pradėdami kalbėti bet ką apie atvykėlius, pirma nuvykite pas juos ir pažiūrėkite jiems į akis – ne apie juos daug ką sužinosite, daug ką sužinosite apie save (vis tiek pamoralizavau).
