Ernesto Markšaičio ir dar dešimties alpinistų nužudymas Pakistane, bazinėje Nanga Parbat kalno stovykloje, sukrėtė ne tik lietuvius, bet ir visą alpinizmo pasaulį.
Iki šiol būta daug tragiškų nutikimų kalnuose, pavienių keliautojų pagrobimų ir nužudymų pavojingose pasaulio zonose, tačiau kito tokio žiauraus įvykio alpinistai nepamena.
„Ir visa tai įvyko bazinėje stovykloje, vos ne šventoje vietoje, kur visi grįžta pailsėti ir atgauti jėgas“, – kalbėdamas su savaitraščiu „15min“ apgailestavo Lietuvos alpinizmo veteranas, knygų apie kalnus autorius Vilius Šaduikis.
Himalajuose, net ir vykstant kariniams konfliktams, kopiantieji į kalnus užsieniečiai iki šiol būdavo neliečiami, nes būtent jie užtikrina šalių pajamas iš turizmo. Po Pakistane įvykdyto teroro akto, kuriuo įtariami Talibano kovotojai, viskas bus kitaip.
Pirmoji lietuvė moteris, užkopusi į Everestą, Edita Nichols pripažino, kad po šio išpuolio ji, kaip ir daugelis jos kolegų, būsimų žygių maršrutus svarstys daug atidžiau.
„Su Ernestu nebuvome labai pažįstami, tačiau iš jo gaudavau daug patarimų ir palaikymo, ypač kopdama į Everestą. Jis vis kvietė mane kopti kartu savo žygiuose. Ir aš pati visada turėjau svajonių pamatyti savo akimis K2, Broad Peak bei tą pačią Nanga Parbat viršūnę, tačiau nei anksčiau, nei juo labiau dabar nerizikuočiau vykti į Pakistaną“, – su liūdesiu pasakojo E.Nichols.
 |
| Nuotr. iš asmeninio archyvo/Vilius Šaduikis su draugais kalnuose |
Į kalnus – su šautuvais
Žymus alpinistas Vilius Šaduikis į kalnus lipti mokėsi dar iš Lietuvos alpinizmo pradininkų, tokių kaip Gediminas Akstinas, todėl iš savo „kišenės“ gali ištraukti daugybę skaudžių ir linksmų epizodų, kuriuos lietuviai patyrė kalnuose
„Po šio baisaus įvykio žiniasklaidoje buvo užsiminta, jog galbūt reikėtų alpinistus apginkluoti. Juokas juokais, tačiau pirmoji lietuvių alpinistų karta į kalnus lipo su šautuvais rankose“, – netikėtą faktą atskleidė V.Šaduikis.
1964-65 metų ekspedicijose į Tadžikistaną, netoli Afganistano sienos ir to paties Pakistano, alpinistai pusiau slapčia iš sovietų okupantų sukarintos organizacijos išsireikalavo kovinį ginklą, užtaisomą penkiais šoviniais, į antrą ekspediciją dar vežėsi ir medžioklinį bei sportinį šautuvus.
V.Šaduikis: „Pirmoji lietuvių alpinistų karta į kalnus lipo su šautuvais rankose.“
„Labiausiai mums tų ginklų reikėjo kalnų ožių medžioklei ir apsiginti nuo laukinių žvėrių – lokių, tigrų ar vilkų. Visgi gulėdami palapinėje jautėmės daug saugiau, kai šalia būdavo padėtas kovinis ginklas“, – pasakojo alpinistas.
Ironiška, kad iš mūsų šalies alpinistų ginklai buvo atimti po lietuvių įvykdyto teroro akto. 1970 metais tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai, apsiginklavę šautuvais, užgrobė iš Batumio į Suchumį skridusį lėktuvą ir susišaudymo metu sužeidė du įgulos narius bei užmušė stiuardesę. Vėliau pagrobėjai nukreipė lėktuvą į Turkiją, iš ten atsidūrė JAV.
„Po šio įvykio visoje Sovietų sąjungoje buvo sugriežtinta ginklų kontrolė. O jei sužinodavo, kad lietuvis keliauja, tai ir dar griežčiau tikrino“, – prisiminė V.Šaduikis.
Skambučiai iš aukščiau
Prakalbus apie nelaimingus atsitikimus, alpinizmo veteranas užsiminė ir apie senosios kartos tikėjimą karmos dėsniais. Kalnuose per plauką prasilenkę su mirtimi alpinistai dažniausiai stengdavosi padaryti pertrauką, nekopti, o kai kas ir visai mesdavo šį užsiėmimą.
„Mes tai vadinome „skambučiais“. E.Markšaitis pastaruoju metu tų „skambučių“ turėjo labai daug. Paskutinis „pranešimas iš aukščiau“ buvo šių metų vasario mėnesį Prancūzijos Alpėse, kur Ernestas taip pat kopė ir per plauką išvengė mirties“, – apie likimo dėsnius užsiminė V.Šaduikis. Tuomet alpinistus užgriuvo sniego nuošliauža, žuvo du alpinistai.
Labai pavojingų įvykių E.Markšaitis patyrė ir lygiai prieš metus tame pačiame Pakistane vienas kopdamas į Broad Peak bei bandydamas kartu su bendražygiu įveikti vieną sudėtingiausių pasaulyje – K2 viršūnę.
„Tai ir dar vienas šių dienų alpinizmo išskirtinumas – senoji karta visada stengdavosi kopti bent jau po keturis. Šiais laikais labai daug norinčių įveikti viršūnes po vieną. Ernestas buvo tikrai geras alpinistas ir tai, kas įvyko Pakistane, net nesusiję su tragedijomis kalnuose. Visgi galima prisiminti amžiną posakį – saugokis pats ir Dievas tave apsaugos“, – pastebėjo V.Šaduikis.
 |
| Nuotr. iš asmeninio archyvo/Lietuvos alpinistai pakeliui į Lietuvos viršūnę Pamyre, 1964 m. |
Pasilikę kalnuose
1959.08.02. žuvo Lietuvos alpinizmo pradininkai Gediminas Akstinas, Feliksas Mieliauskas, Vytautas Vosylius, kopę į Dych Tau viršūnę Kaukaze.
1971.07.02 kopdamas į Koronos viršūnę Tian Šanyje žuvo Kastis Zubovas
1982.07.18 žuvo Eugenijus Bajoras, kopęs į Korženevskaja viršūnę Pamyre.
1989.04.30 žuvo Algis Gudelis, kopęs į Mšatkos sieną Krymo kalnuose.
1989.08.15 žuvo Rustenis Varneckas, kopęs į Ajutorov iršūnę Tian Šanyje.
1990.07.13 Sergejų Moisenko, kopusį į Lenino viršūnę Pamyre, pražudė žemės drebėjimas ir sniego lavina.
1990.10.31 žuvo Dainius Makauskas, kopęs į Daulagiri kalną Himalajuose kartu su JAV ekspedicija.
1997 liepos mėn. Žuvo Giedrė Abraitytė ir Alfridas Lukšas, kopę į Pobeda viršūnę Tian Šanyje.
1998.08.12 leisdamasis nuo Katyntau viršūnės Kaukaze žuvo Andrius Marazas.
2004 rugpjūtį leisdamasis nuo Chan Tengri kalno Tian Šanyje žuvo vienas kopęs Viktoras Povelauskas.
2009.07.17 leisdamiesi nuo Monblano kalno Prancūzijoje žuvo savankiškai kopę Vytautas Dominas, Laima Tumynienė, Arūnas Tumynas.
2010.02.14 žuvo Vaidotas Vitkauskas, treniravęsis šalia Maly Kezmarsky viršūnės Tatruose. Jis – legendinio alpinisto Vlado Vitkausko sūnus.
2012 rugsėjį Kaukazo kalnuose, Svanetijoje, po įkopimo į Tetnuldos viršūnę, dingo Tomas Talijūnas, kopęs vienas.
2013 01.31 žuvo Vadim Sadenko ir Aurimas Uleckas, žiemos sąlygomis kopę į Les Droites kalną Alpėse.
2013 06.23 Nanga Parbat bazinėje stovykloje Pakistane nužudytas Ernestas Markšaitis. Kart su juo nužudyti dar dešimt alpinistų iš įvairių šalių.
Šaltinis: alpinizmo.vikis.lt
