Priminė Holokaustą
Paralelę tarp nacistinio dokumento ir pandemijos metu tam tikrose situacijose pradėtų taikyti ribojimų ar reikalavimų COVID-19 nepersirgusiems žmonėms būti pasiskiepijus arba pasidarius testą išvedė, kaip galima suprasti iš internete randamos informacijos, JAV gyvenanti Jelena Nikitskaja.
Beveik 2 min. ištrauka iš jos surengtos tiesioginės transliacijos buvo paskelbta ir viename lietuviškame tinklalapyje. „1933 m. Galimybių pasas“ – taip pavadintas tekstas prie vaizdo įrašo, kurį sudaro vos vienas sakinys: „Ar šis dokumentas jums nieko neprimena?“
Ekrane greta J.Nikitskajos rodomas Ahnenpass (pažodžiui vok. – „protėvių pasas“), kuris buvo įvestas nacistinėje Vokietijoje.
Moteris primena, kad tai buvo pirmas įstatymu apibrėžtas metodas nustatyti, kas yra arijas, o kas – žydas. „Šis pasas laikomas Holokausto pirmtaku“, – paaiškina ji ir prideda, kad nacių laikais tik arijai galėjo dirbti visuomeninių paslaugų srityje (teisininkais, mokytojais, gydytojais), jo reikėjo net norint lankyti mokyklą arba tuoktis.
Šį dokumentą esą visuomet reikėjo turėti su savimi ir rodyti kaskart, prireikus patvirtinti, kad esi arijų kilmės. „Be paso žmonės buvo atleidžiami iš darbo, išvaromi iš mokymo įstaigų, o studentai – iš studentų bendrabučių, – taip moters žodžiai perpasakojami lietuviškai. – Tai buvo pirmas žingsnis Holokausto link.
Žmonės jį priėmė. Mažiau nei per 5 metus šis pasas nuo, atrodytų, kažkokio nekalto dokumento pavirto į geltoną žvaigždę ir žmones pradėjo vežti į koncentracijos stovyklas.“
Įrašas baigiamas retoriniu klausimu: „Ar tu pasiruošęs prisidėti prie antrojo Holokausto?“
Nors moteris nė žodžiu neužsimena apie daugelyje valstybių taikomus reikalavimus, norint per pandemiją pakliūti į tam tikrą vietą ar užsiimti tam tikra veikla, iš konteksto ir įrašo pavadinimo galima suprasti, kad Ahnenpass lyginamas su jais.
Skiepų nuo COVID-19 ir galimybių paso ar jo analogo kitose šalyse priešininkai neretai lygina tai su nacių politika. Kai kurie rugpjūčio 10-ąją prie Seimo vykusio mitingo, kuris vakare virto riaušėmis, dalyviai dėvėjo koncentracijos stovyklų kalinių uniformas primenančius kostiumus, segėjo Dovydo žvaigždes ir šaukė „Getui – ne“. Dovydo žvaigždes naciai per Holokaustą naudojo žydams identifikuoti.
Ribojimai saugo ir nepasiskiepijusius
Konstitucijos 29 str. nurodo, jog žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
„Galimybių paso kontekste galima būtų kalbėti apie tam tikrų įsitikinimų turinčius asmenis, kurie jaučiasi diskriminuojami, – pripažino Žmogaus teisių centro (LŽTC) advokacijos vadovė Monika Guliakaitė. – Tačiau vengiant skiepytis valstybė suteikia galimybę naudotis paslaugomis testuojantis – taip užtikrinant viruso plitimo prevenciją, didesnę sveikatos apsaugą.
Be to, negalėjimas pasinaudoti tam tikromis kontaktinėmis veiklomis saugo ir pačius asmenis, kurie pasirenka nesiskiepyti, nes užsikrėtę serga kur kas sunkiau nei pasiskiepiję asmenys.“
Konstitucinis Teismas (KT) yra pasisakęs, jog demokratinėje visuomenėje prieštaravimai tarp asmens teisių ir laisvių bei visuomenės interesų sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros.
Vienas iš interesų derinimo būdu, pasak KT, yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokia galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių konvencijoje. Europos žmogaus teisių teismo teigimu, tokie apribojimai laikomi pagrįstais, jei yra teisėti ir būtini demokratinėje visuomenėje (vertinamas ribojimo tikslas, paskirtis, priemonių proporcingumas siekiamam teisėtam tikslui).
„Būtent pagal tikslą galima atskirti galimybių pasą nuo „kilmės paso“, kurį naudojo nacistinė Vokietija, – pabrėžė M.Guliakaitė. – Pastarasis skirtas diskriminuoti, izoliuoti bei naikinti tam tikrą visuomenės grupę, o pirmasis – siekia apsaugoti visuomenės sveikatą, užtikrinti žmonių saugumą.
Lyginti galimybių pasą su diskriminaciją, kurią patyrė (ypač Antrojo pasaulinio karo metu) ar vis dar patiria kitos tautybės, etninės kilmės asmenys, yra ne tik nekorektiška, bet ir neteisinga, neetiška – taip sumenkinami baisūs išgyvenimai, kuriuos teko patirti, pavyzdžiui, žydams ar romams genocido metu.“
Išskyrimas ne visada diskriminuoja
Kadangi galimybių pasą įvedė Vyriausybė, lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė nesiėmė vertinti ribojimų pagrįstumo ir taikomų priemonių atitikimą Lygių galimybių bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymams.
Tokios paralelės priešina visuomenę ir tikrai neprisideda prie to, kad kiek įmanoma greičiau pradėtume gyventi normalų – ne pandeminį – gyvenimą.
„Tačiau šios pandemijos valdymo priemonės lyginimas su pogromais ir žmonių naikinimu Holokausto metu yra neetiškas ir istoriškai netikslus, – teigiama Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atsakyme. – Tokios paralelės priešina visuomenę ir tikrai neprisideda prie to, kad kiek įmanoma greičiau pradėtume gyventi normalų – ne pandeminį – gyvenimą.“
Pasak tarnybos, visi turime atitinkamus asmens tapatybės požymius – lytį, amžių, lytinę orientaciją, socialinę padėtį, rasę ir kt. – ir nė vienas viešajame gyvenime negalime būti dėl jų diskriminuojamai. Kitaip tariant, darbdaviai negali dėl šių bruožų atsisakyti priimti į darbą, nuomotojai – atsisakyti išnuomoti būsto, universitetai – priimti studijuoti ir pan.
Lygių galimybių užtikrinimas nesąs žmonių suvienodinimas, automatinis resursų suskirstymas visiems į lygias dalis neatsižvelgiant į specifinius asmenų poreikius. Net priešingai, lygios galimybės gali būti užtikrinamos tik atsižvelgiant į žmonių skirtumus. To pavyzdys gali būti žmonės su negalia, kurie darbo rinkoje susiduria su aiškia ir sistemine diskriminacija. Todėl atitinkamų garantijų, papildomos apsaugos ir paramos numatymas turėtų šią nelygybę atsverti.
Skirtingos sąlygos yra galimos tik jei jas numato įstatymai, pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
Kitoks traktavimas pats savaime nebūtinai esąs diskriminacija. Diskriminaciją apibrėžiantys įstatymai numato ir išimtis. Lygių galimybių pažeidimu nelaikomos įstatymais nustatytos skirtingos teisės dėl pilietybės, profesinės veiklos reikalavimai, amžiaus riba dalyvaujant rinkimuose ir pan. Įvairios sąvokos ir diskriminacijos situacijos paaiškinamos ir aptariamos čia.
„Skirtingos sąlygos yra galimos tik jei jas numato įstatymai, pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“, – pabrėžė tarnyba.
Reikėjo įrodyti vokišką kilmę
Ahnenpass buvo asmens tapatybės dokumentas – kilmės pažymėjimas su informacija apie protėvių iki penktos kartos gimimą, krikštą, mirtį, santuoką. Jį išduodavo „Reicho santuokų registravimo tarnybų asociacija“ (Reichsverband der Standesbeamten in Deutschland e. V.).
Tai buvo vienas iš arijo pažymėjimų (Ariernachweis) ir naudotas tik tokiai kilmei patvirtinti, kitais atvejais negalėjo pakeisti asmens tapatybės dokumento.
Reicho pilietybės įstatymas, vienas iš Niurnbergo įstatymų, numatė dvi skirtingas gyventojų kategorijas – Reicho piliečių, kurie galėjo naudotis visomis teisėmis, ir piliečių, kuriems buvo numatytos specialios teisės.
Kad valstybės institucijos galėtų įgyventi šiuos nurodymus, netrukus po valdžios perėmimo 1933 m. sausio 30 d. buvo įvestas Ahnenpass.
Tų pačių metų balandžio 7 d. Adolfo Hitlerio vadovaujamos vyriausybės vidaus reikalų ministras paskelbė įstatymą dėl profesinės valstybės tarnybos atkūrimo, vieną pirmųjų iš nacių rasistinių ir antisemitinių teisės aktų.
Jame numatytas „arijo kilmės įrodymas“ iki 1800-ųjų pavertė genealogiją gyvybinės svarbos reikalu konkrečiam asmeniui. Dėl to stipriai išaugo genealogų poreikis ir susidomėjimas savos šeimos istorija.
Kadangi abu teisės aktai buvo priimti taip greitai, galima spėti, kad apie juos buvo galvojama jau gerokai seniau.
Terminas „arijas“ atsirado nacių vyriausybei norint apibrėžti, kas yra ir kas nėra žydas. Jau du ar tris dešimtmečius iki nacių atėjimo į valdžią tarp akademinio jaunimo ėmė plisti rasinis antisemitizmas, pakeitęs religinį. Nebepakako to, kad kažkas buvo krikštytas ar ne, reikėjo „kraujo patvirtinimo“.
Norėdami gauti Ahnenpass, vokiečiai turėjo įrodyti esantys arijų kilmės. Jis galėjo būti suteiktas ir kitų valstybių piliečiams, jei jie įrodydavo turintys vokiško ar rasiškai artimo kraujo. Šie žmonės taip ir buvo vadinami – vokiečių žmonėmis.
Šis dokumentas buvo paremtas priklausymu tautai pagal giminystės ryšį, o ne kultūrines charakteristikas. Jo autoriai įsivaizdavo „vokiečių tautą“ kaip „kraujo bendruomenę“ ir žmonių su bendrais asmeniniais bruožais. Norint atskirti „vokiečių nacionalinės benduomenės“ narius nuo tokių rasiškai nepageidaujamų mažumų, kaip žydai, romai ar šių subgrupė iš Centrinės Europos sinti, reikėjo administracinių instrumentų.
Ahnenpass buvo neprivalomas, bet rekomenduojamas visiems, ne „ne arijams“. Jį gauti užtrukdavo laiko, mat informacija apie žmogaus kilmę turėjo būti paremta originaliais dokumentais arba patvirtintomis kopijomis. Internete ir dabar galima įsigyti įvairių kilmės pasų.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
