Tačiau gyventojų turtas kenčia ne vien tik atkampiose sodybose. Į redakciją paskambinusi Gegužių kaimo gyventoja Loreta tvirtino, jog kiekvieną pavasarį tirpstantis sniegas jai kelia daugybę rūpesčių. Šiemet vanduo ėmė veržtis į namo, esančio Vėtrungės gatvėje, kur ji gyvena, vidų. Apsėmė rūsį, kelią, apsemtas ir kiemas.
„Savaitgalį kieme tyvuliavo didelis „ežeras“. Dabar vanduo kiek atslūgo“, – pasakoja moteris, kurios tvirtinimu, bėda ta, kad jos individualios valdos Gegužių kaime priklauso rajono savivaldybei, o vanduo plūsta iš teritorijos, kuri priklauso miestui – iš L. Rėzos gatvės. Taigi valdžios nesusikalba, kas ir ką čia turėtų daryti?“ O moteris čia gyvena jau 15 metų.
Savaitgalį kieme tyvuliavo didelis „ežeras“. Dabar vanduo kiek atslūgo. Pasakoja moteris.
„Rajono teritorijoje viskas atrodo normaliai, bet antroje nepravažiuojamo kelio pusėje, žemėje, kuri priklauso miestui, nėra jokio griovio ar šulinio. Ne tik kad nuolat turime braidyti po vandenį, kaskart patiriame dar ir materialių nuostolių“, – teigia valdų šeimininkė.
Loreta teigia skambinusi į savivaldybės Miesto infrastruktūros skyrių, kur neprisistačiusi moteris tik nusistebėjo, girdi, o mes ką čia padarysime? Pasiūlė „išeitį“ – naudotis draudimo paslaugomis – kasmet apdrausti namų turtą.
Nieko namo savininkė sako nepešusi ir paskambinusi savivaldybės administracijos direktoriui Vladui Damulevičiui. Pasak Loretos, ragelį pakėlusi jo sekretorė pasakė, jog čia tik mažmožiai, nieko, girdi, nepadarysi, užeikit kurią dieną į savivaldybę, užsiregistruokit ir t. t. Tada ir žiūrėsime.
Kai namai semiami, vaikščioti ir gaišti laiką mažiausiai norisi... Tuo tarpu savivaldybės administracijos direktoriaus sekretorė teigia nieko panašaus interesantei nekalbėjusi, o tik pasiūliusi užsiregistruoti priėmimui bendra tvarka... Nieko daugiau.
Tesirūpina miestas
„Visoje Lietuvoje tie potvyniai“, – sako Šiaulių kaimiškosios seniūnijos seniūnas Jonas Obrikas. Suprask, aprašytos Gegužių kaimo gyventojos bėdos nėra niekuo ypatingos. Tačiau kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno...
„Gerai, gerai, – kelia toną pašnekovas. – Ką norit sužinoti? Privačios valdos priklauso Šiaulių rajonui. Kaip nebėgs vanduo, jei ten visoje gyvenvietėje nėra jokios melioracijos? Absoliučiai. Žmogus nusiperka sklypą ir pats turi tuo pasirūpinti. O kas kitas rūpinsis? Tegul patys pasidaro, ir nebetvins.“
Paskui seniūnas tikslinasi situaciją plane: „Kairė Vėtrungės gatvės pusė priklauso rajonui, o dešinė – miestui. Vanduo kaupiasi L. Rėzos gatvėje, kuri yra miesto teritorijoje“. Teiraujamės, argi negalima vandens bent jau nusiurbti?
„Mes į L. Rėzos gatvę tikrai nelįsime – neturime nei lėšų, nei... Tegul rūpinasi miestas“, – girdime atsakymą.
Pasiklydę tarp „teritorijų“
Miesto savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius nebuvo linkęs leistis į diskusijas: „A. Adomaitis (Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas, – aut. past.) man aiškino, jog problema yra kaimo teritorijoje. Kiek aš žinau situaciją, yra atvirkščiai nei jūs sakote: visada vanduo plūsta iš kaimo į miesto teritoriją, ir po to nuteka esančiais grioviais. Duok dieve, jei nuteka... Kaimo teritorija yra aukščiau negu miesto teritorija. Kodėl kaimo teritorijoje gyvenančius turėtų tvarkyti miestas? O nuvedimas ko gero yra problema tų, kieno yra vanduo. Vanduo kaupiasi rajono teritorijoje, tad tegul rajonas ir žiūri, kaip nuvesti vandenį!“
P. S.
Taigi kažkam skęsta savas kiemas, o kažkam – tik „teritorija“. Ir kaip čia neprisiminus populiaraus pasakymo, jog skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas... Tokia šiandienos realybė.
