Benamystės sąvoka įvairiose šalyse suvokiama skirtingai. Lietuvoje benamystės sąvoka nėra išgryninta. Benamystė – nepatogi, vengtina tema, tai suprantama: benamių egzistavimas rodo, kad visuomenės socialinėje sistemoje kažkas nefunkcionuoja. Benamystė dažnai suvokiama labai siaurai – benamiu laikomas žmogus, gyvenantis gatvėje. Tuo tarpu kalbant apie benamystę labai svarbu įvertinti tokius aspektus kaip nuolatinės gyvenamosios vietos netekusio žmogaus sveikatos būklė, psichologinė būklė, suprasti, kad namų netekimas dažniausiai yra kitų problemų padarinys.
Benamystė – nepatogi, vengtina tema, tai suprantama: benamių egzistavimas rodo, kad visuomenės socialinėje sistemoje kažkas nefunkcionuoja.
Šių metų pradžioje Vilniaus arkivyskupijos Caritas laikinieji namai inicijavo apskritojo stalo diskusiją, kurios metu bandyta aptarti, kas yra benamystė ir kaip spręsti šią problemą. Diskusijoje dalyvavo įvairių sričių atstovai, taip siekiant pamatyti ir reflektuoti benamystės temą ne tik iš ties šia sritimi dirbančių specialistų, bet ir iš kitų žmonių pozicijos. Diskusijoje visų pirma akcentuota, kad visuomenėje gausu apie benamystę sklandančių mitų. Dažnai įsivaizduojama, jog benamis – alkoholikas, neturintis išsilavinimo, dėl socialinių įgūdžių trūkumo pats atsitolinęs nuo visuomenės, jog benamiais dažniau tampa vyrai nei moterys, jog tai – vidutinio amžiaus žmogus.
Benamiai smerkiami laikantis pozicijos, esą benamystė – laisvos valios pasirinkimas. Tuo tarpu tikrovė yra tokia, kad tarp benamių būna ir išsilavinusių žmonių, asmuo atsiduria gatvėje nebūtinai todėl, jog nemoka elgtis su finansais, benamiu gali tapti jaunas žmogus – yra atvejų, kai į nakvynės namus ateinama iš vaikų namų.
Tarp benamių būna ir išsilavinusių žmonių, asmuo atsiduria gatvėje nebūtinai todėl, jog nemoka elgtis su finansais, benamiu gali tapti jaunas žmogus – yra atvejų, kai į nakvynės namus ateinama iš vaikų namų.
Svarstyta, jog visų pirma reikia keisti visuomenės mąstymą. Kol nepakis žmonių sąmoningumo lygis, kol visuomenė netaps empatiškesnė, tol jokios įstatymų pataisos ir finansiniai ištekliai neišspręs benamystės problemos. Viena iš didžiausių benamių problemų – menka savivertė, atsirandanti suprantant, jog jie atstumiami normalios visuonenės dalies, jog visuomenėje tokie žmonės nereikalingi. Aplinkinių požiūris benamį verčia dar labiau gūžtis į savo kiautą, dar tvirčiau laikytis užsimiršti padedančių priklausomybių, gali išprovokuoti depresinius susirgimus, mažinti motyvaciją grįžti į visuomenę.
Daug kalbėta apie prevencines programas. Didelė problema – nakvynės namuose gyvenančių žmonių užimtumas. Taip pat svarbu namų gyventojui suteikti psichologinę pagalbą, padėti ugdyti nunykusius socialinius įgūdžius. Norint benamį sugrąžinti į visuomenę, reikia nueiti labai ilgą kelią: pradedant būtinosios medicinės pagalbos suteikimu ir baigiant pagalba darbo paieškose.
Sprendžiant benamystės problemą Lietuvoje, svarbu pasinaudoti kitų Europos šalių patirtimis. Visų pirma – išsigryninti benamystės sąvoką. Europinė su benamiais žmonėmis dirbančių organizacijų federacija sukūrė benamystės ir būsto atskirties tipologiją – ETHOS. ETHOS tipologija pradedama nuo konceptualaus suvokimo, kad yra trys namus apibūdinantys laukai, kurių nebuvimas gali būti naudojamas benamystei apibrėžti.
Namų turėjimas gali būti suvoktas kaip gyvenamųjų patalpų, su kuriomis asmuo gali elgtis išskirtinai kaip su savo nuosavybe, turėjimas; gebėjimas išsaugoti privatumą ir palaikyti santykius; teisėtas būsto nuosavybės turėjimas. Remiantis šiais laukais galima suformuluoti keturis pagrindinius konceptus: bestogiai (gyvenimas lauke), benamystė, nesaugus būstas ir netinkamas būstas. Visi šie konceptai gali būti naudojami namų neturėjimui nustatyti.
Apskritojo stalo dikusijos metu nuskambėjo klausimas, ar reikėtų žmogų, kuris gyvena nesaugiame būste ir neturi nuolatinių pajamų, todėl elgetauja gatvėse, laikyti benamiu.
Lietuvoje nesusikalbėjimas kyla jau bandant žengti pirmąjį žingsnį – įvardyti, kas yra benamis. Apskritojo stalo dikusijos metu nuskambėjo klausimas, ar reikėtų žmogų, kuris gyvena nesaugiame būste ir neturi nuolatinių pajamų, todėl elgetauja gatvėse, laikyti benamiu. Atrodo, kad stengiamės sumenkinti problemą. Įgundame gatvėse nepastebėti benamių, į savo sąmonę įdiegiame mitų, pateisinančių abejingumą namų netekusiems žmonėms, susiauriname benamystės sąvoką. Tuo tarpu ETHOS, kalbėdama apie benamystę, kalba ne tik apie tuos, kurie jau neturi namų, bet ir tuos, kuriems gręsia jų netekti (iškeldinimas, smurtas ir pan.). Tad antras žingnis (kai sąžiningai apibrėšime benamio sąvoką) – suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra benamių. Pagaliau, siekiant spręsti benamystės problemą, labai svarbu dirbti ne tik su namų neturinčiais ar galinčiais jų netekti asmenimis, bet ir su ta visuomenės dalimi, kuri laiko save normalia, pranašesne už su socialinėmis problemomis susiduriančiais asmeninimis.
Reikia nutarti, ar turime steigti daugiau nakvynės namų ir didinti finansavimą benamių problemoms spręsti (pvz., didinti socialines išmokas benamiams), ar galbūt inicijuoti kokias nors prevencines programas, skirtas supažindinti visuomenę su benamystės problema, su namų netekusio žmogaus sąmone, diegti supratimą, jog visuomenės nariai yra atsakingi vieni už kitus, sklaidyti apie benamystę susiformavusius mitus, mokyti žmones pakantumo kitokiems. Apskritojo stalo diskusija rodo, kad esame pasirengę labiau teorijoms nei praktikoms.
