Aberdyno šlaitas, skalaujamas Šiaurės jūros. Čia atsiveriantis vaizdas užgniaužia kvapą, ypač tuomet, kai saulė teka ar leidžiasi. Tūkstančiai turistų kasdien atvažiuoja čia praleisti kelių valandų, kad stebėtų, kaip pro šlaitą plaukiantys naftininkų ir žvejybos laivai įsuka į Aberdyno uosto vartus.
Toje pačioje vietoje, vos už poros dešimčių metrų, stovi senas, bet šiuolaikiškai restauruotas šio miesto švyturys. Kartais norinčiųjų nusifotografuoti prie jo net eilė nusidriekia.
Sumišę turistai trypčioja iš džiaugsmo dėl ką tik matytų reginių. O štai trisdešimtmetė lietuvė Lina Eigirdaitė-Joumani į visą tai jau seniai nebekreipia dėmesio. Ant garsiojo šlaito stovi jos namas, todėl kasdien važiuodama į darbą ir grįždama pamato įspūdingąją panoramą, o muzikos grandų nudainuotas švyturys šiai moteriai tik pastatas kaimynystėje.
Trumputės atostogos iš Šiaulių kilusiai Linai užsitęsė jau devintus metus. Iš pradžių į Škotiją žiūrėjusi tik kaip į vietą užsidirbti, dabar ji pakeitė požiūrį ir mano, kad tai viena geriausių vietų gyventi.
„Kai čia atsikraustėme, buvo gražu, aš kiekvieną dieną pro savo miegamojo langą žiūrėdavau, kaip plaukia laivai. O dabar jau viskas įprasta, dabar jau net nepastebiu, kaip jie plaukia“, – sako Lina.
Teko prašyti pagalbos iš Lietuvos
„Emigrantų“ pašnekovė nėra milijonierė, o jos namas, nors ir įspūdingoje vietoje, visai paprastas. Jai tiesiog pasisekė būti laiku ir vietoje.
„Planavau atvažiuoti [į Škotiją] vasaros pradžioje, bet planas neišdegė. Aš atvažiavau rugsėjį, tai planas buvo pabūti iki Naujųjų metų ir užsidirbti. Tuo metu man buvo tik 21 metai ir galima sakyti, kad tai buvo mano pirmas darbas, kuris buvo gana pelningas. Dirbau žuvies fabrike, pakavau žuvį. Fabrike buvo šalta, daugiausiai 5 laipsniai šilumos, bet pripratau“, – pasakoja Lina.
Trumputės atostogos iš Šiaulių kilusiai Linai užsitęsė jau devintus metus. Iš pradžių į Škotiją žiūrėjusi tik kaip į vietą užsidirbti, dabar ji pakeitė požiūrį ir mano, kad tai viena geriausių vietų gyventi.
„Lietuvoje nebuvo blogai. Baigusi vidurinę mokyklą norėjau stoti į universitetą, bet nepasisekė. Įstojau į mokamą vietą kolegijoje, bet buvo labai brangu. Mano tėvai gyveno kaime ir negalėjo sumokėti. Tai planas buvo atvažiuoti čia, užsidirbti kažkiek pinigų ir tada grįžti į mokslus.
Lina atvira – tam, kad užsitarnautų vietą po saule svetimoje žemėje, teko nemažai iškentėti. Pereiti ir ugnį, ir ledą. Bet tikėjimas, kad po audros ateina šviesa, išsipildė.
Padirbau porą mėnesių, supratau, kad čia visai neblogai. Aišku, per šituos devynis metus buvo ir sunkių akimirkų. Bet nutariau pabūti dar truputį, dar truputį ir vis dar esu čia, į Lietuvą grįžtu tik trumpam“, – sako emigrantė.
Lina atvira – tam, kad užsitarnautų vietą po saule svetimoje žemėje, teko nemažai iškentėti. Pereiti ir ugnį, ir ledą. Bet tikėjimas, kad po audros ateina šviesa, išsipildė.
„Buvo tokių momentų, kad nebuvo darbo, teko net iš Lietuvos finansinės pagalbos prašyti, bet po to vėl viskas susitvarkė – po truputį laipteliais kilom aukštyn“, – teigia Lina.
Meluoja tie, kurie sako, kad tik Lietuvoje žmonės skaičiuoja paskutinius centus duonos kepalui, Škotijoje irgi taip būna, prisipažįsta Lina.
„Kodėl tuo metu negrįžau? Nes pinigų bilietui neturėjau. Be to, kažkaip visada tikėjau, kad gali būti geriau, na, negali visada būti blogai. Stengiausi, ieškojau darbo kiekvieną dieną, buvo viltis, gal paskambins. Ir atėjo ta diena – paskambino iš ten pat, iš kur atleido. Baigėsi tie trys mėnesiai – sausis, vasaris, kovas, kai fabrikuose būna ramuma, prasidėjo sezonas, vėl reikėjo darbuotojų. Grįžau ir tada dirbau jau ilgai – daugiau kaip trejus metus“, – prisimena moteris.
