Lietuvė namuose gauna tiek dėmesio, kad, jeigu norėtų, galėtų visai nedirbti. Vyras ją nesunkiai ir be jokių priekaištų išlaikytų.
Mano vyro žodžiai buvo, kad jis gerbs mano religiją ir niekada manęs nevers kažko keisti, nes negalima priversti žmogaus keistis. Tikras musulmonas niekada tavęs nevers keisti religijos, kol tu pati to nenorėsi“, – tvirtina Lina.
„Dabar mano vyras dirba naftos kompanijoje. Seniai išėjo iš kebabinės. Bet jis dirba su maistu, sakykime, yra kaip mažutės kavinės vedėjas, nes naftos kompanijos turi kavines“, – sako Lina.
Pasiūlymą vadovauti kavinei priėmė iš trečio karto
Prieš ketverius metus Lina su vyru susilaukė sūnaus Harono. Tai iš esmės pakeitė jaunos šeimos gyvenimą. Iš mažo miestelio jie nusprendė keltis į Aberdyną, kur didesnė darbų pasiūla. Moteris sako, kad jai užteko penkerių metų, praleistų fabrike: „Ieškojau kažko geresnio negu fabrikas. Pradėjau dirbti kavinėje, tai buvo paprasčiausias darbas – valyti staliukus, plauti lėkštes, nešioti užsakymus.“
Fabrikuose žmonės metų metus dirba tą patį darbą, per tą laiką daugeliui nestipriai pakyla atlyginimas, o pareigos vis lieka tos pačios. Bet kavinių versle Škotijoje viskas kitaip. Karjeros laipteliais žmonės ima kilti per keletą mėnesių.
„Po metų laiko mano vadovė man pasiūlė tapti kavinės vedėja. Per tuos metus laiko teko visko išmokti – ir barmenė būdavau, ir valgyti tekdavo gaminti. Taigi man pasiūlė tapti kavinės vadove, bet aš atsisakiau, nes būtų buvęs nereguliarus grafikas, kuris man netiko, nes auginu vaiką, nespėčiau jo nuvežti į darželį ar pasiimti.
Praėjus 3 ar 4 mėnesiams, aš vėl gavau tą patį pasiūlymą. Jame buvo pokyčių – turėčiau dirbti penkias dienas per savaitę (o dirbau tuo metu tris) ir man būtų fiksuotas grafikas. Aš vėl atsisakiau pakalbėjusi su vyru, nes vyras dirbo ir jam tekdavo išvažiuoti, tai man būtų buvę problemų“, – pasakoja Lina.
Lietuvė namuose gauna tiek dėmesio, kad, jeigu norėtų, galėtų visai nedirbti. Vyras ją nesunkiai ir be jokių priekaištų išlaikytų.
Moteris juokiasi, kad dažniausiai visi prašo paaukštinimo, o ji spyriojosi. Ji pripažįsta, kad toks užsispyrimas pakėlė jos vertę vadovų akyse. Ir jie vis labiau taikėsi prie jos diktuojamų sąlygų: „Kai pasiūlė trečią kartą, tai pasiūlė tokias valandas, kokių aš norėjau. Aš neturėjau daug sąlygų –duokit man valandas, kada dirba darželis, ir viskas, man daugiau nereikia.“
Nusivylė tautiečiais
Dėl didesnio atlyginimo ar geresnių pareigų niekada nesižeminsiu – sau kažkada yra pažadėjusi ši lietuvė. Ir pažadą ištesėjo, savo vertybių niekada nebuvo atsisakiusi.
„Aš labai mėgstu ginčytis, jeigu matau, kad kažkas yra neteisingai. Aš ginčijausi su visais, man buvo vienodai, ar tai viršininkas, ar klientas. Ginčydavausi ir dabar ginčijuosi“, – neslepia Lina.
Ilgai paklususi kitiems, dabar Lina pati vadovauja kavinės prekybos centre personalui. „Man pavaldžių žmonių tikriausiai yra 19–20. Dar trūksta mažiausiai keturių ir nerandame. Ne visi nori plauti indus, valyti staliukus, ne visi nori bendrauti su klientais. Mokame daugiau negu minimumą. Jeigu žmogus dirba per savaitę visas darbo valandas, gauna apie 1 200 svarų“, – sako Lina.
Susigundėte atlyginimu? Dirbti Linos komandoje nesitikėkite. Principinga moteris mūsų tautiečiais yra nusivylusi: „Aš esu vienintelė lietuvė savo prekybos centre ir tegul taip būna. Kaip sakoma, lietuvis lietuviui gerklę gali perkąsti. Teko kelis kartus susidurti, tiesioginių grasinimų nebuvo, bet labai daug apkalbų. Labai daug fantazijos lietuviai turi, tai tegul būsiu aš viena.“
