Kovoti už savo teisybę Linai teko jau ne kartą. O pats sunkiausias žygis buvo laimėti teismą prieš Aberdyno valdžią, kuri skirsto socialinį būstą emigrantams.
Kovoti už savo teisybę Linai teko jau ne kartą. O pats sunkiausias žygis buvo laimėti teismą prieš Aberdyno valdžią, kuri skirsto socialinį būstą emigrantams.
„Susidūrėme su diskriminacija, rasizmu, mums nebuvo paaiškinti visi punktai, kurie turėjo būti paaiškinti. Kai nueidavome į biurą, kur pildėme popierius, mums pasakydavo, kad jūs turite tik tiek ir tiek taškų ir jums nieko nesišviečia, ačiū, viso gero. Jeigu kažkas domina ir pradedi klausinėti, kodėl, kas, kaip, mums paprasčiausiai neatsakydavo.
Gal pajudėjo viskas tada, kai atsirado vaikelis, nes buvo jau privalumas. Prieš tai mes nuomojomės butą, kur gyveno šeši ar septyni žmonės. Pagal jų įstatymus vaikas negali gyventi su svetimais žmonėmis, be to, mes turėjome labai gerus šeimininkus, kurie mums labai daug padėjo. Šeimininkų dukra buvo advokatė, ji mums pagelbėjo, nes aš buvau kreipusis į teismą, mes laimėjome bylą ir tada gavome butą“, – pasakoja Lina.
Maroke nepriprastų
Iš pradžių kentėjusi, pagaliau Lina nuskynė patį saldžiausią vaisių – namą vienoje gražiausių miesto vietų. Tai gana rami vieta auginti vaiką – kaip tik to ir siekė Lina. Mažylis Haronas ištisas dienas žaidžia lauke.
„Jis moka lietuviškai, moka arabiškai, pagrindinė kalba yra anglų. Aš visada su vaiku kalbu lietuviškai, mano vyras visada kalba arabiškai, angliškai kalbame tada, kai kalbame visi trys“, – sako Lina.
Kokia bus sūnaus religija, kurios šalies Lietuvos ar Maroko kultūros ir papročių Haronas mokės daugiau, Lina nežino. Leis jam pačiam rinktis, kas arčiau širdies.
Kokia bus sūnaus religija, kurios šalies Lietuvos ar Maroko kultūros ir papročių Haronas mokės daugiau, Lina nežino. Leis jam pačiam rinktis, kas arčiau širdies.
„Į Maroką gyventi nevažiuosime, mes ten vykstame atostogų, bet gyventi – ne. Aš ten niekada nepriprasčiau, man ten viskas kitaip. [Man nepatinka] jų tradicijos, kultūra, vyrų žvilgsniai“, – teigia Lina.
Maroke Linos šeima tikrai neįsikurs. O štai Lietuvos ji neatmeta. Gali būti, kad per kelerius metus ji sugrįš į tėvynę.
„Vyras gal ir norėtų. Jis domisi galimybe Lietuvoje kurti kažką savo. Gal būnant čia bandyti kažką kurti, kažkiek laiko pabūti Lietuvoj, surasti žmonių, kurie būtų atsakingi Lietuvoje už, tarkime, kokią mažą maisto prekių parduotuvę“, – planus atskleidžia Lina.
