– Skurdas, jo kilmė ir įveikimo būdai domino daugelį mokslininkų. Tad O.Leviso darbas apie tai, kaip žmogus tarsi įtraukiamas į skurdą, šia tema nėra vienintelis. Daugelis šio sociologo darbus kritikuoja dėl to, kad jis dėl skurdo kaltina patį skurstantįjį.
– O kokie kiti skurdo kilmės paaiškinimai? Juk O.Leviso darbas – jau kelių dešimtmečių senumo. Tai, kad jis iš visos nuo to laiko parašytų sociologinių darbų jūros vis dar minimas, ko gero, įrodo, jog autorius buvo įžvalgus.
Iš esmės yra du pagrindiniai skurdo kilmės paaiškinimo būdai: individualistinis ir struktūrinis.
Individualistinis aiškinimas remiasi tuo, kad skurdo šaknys glūdi paties žmogaus charakteryje, vertybėse ar tam tikruose pasirinkimuose. Sakykim, jis mokykloje prastai mokėsi, bėgdavo iš pamokų, dėl to vėliau negalėjo gauti gero išsilavinimo, tad suaugęs dirba prastus darbus ir skursta. Arba moteris ištekėjo už netikusio vyro, pagimdė daug vaikų arba, atvirkščiai, išsiskyrė ir nusigyveno. Tad žmogui telieka pasirinkti teisingai, pasikeisti, ir jis neskurs.
Tačiau tokį požiūrį kritikuoja mokslininkai, manantys, kad skurdas priklauso nuo visuomenės struktūros, jis kyla dėl diskriminacijos, socialinės nelygybės ir socialinės atskirties, kai visuomenė atstumia tuos, kurie nesugeba gyventi pagal nustatytus standartus. Iš šio paaiškinimo kyla siūlymai, ką reikia daryti – keisti ne žmones, o visuomenę. Jeigu pradėsime aiškintis nuo pat pradžių, kodėl vaikas ima bėgti iš mokyklos, suprasime, kad jo kaltės čia nėra: jis tikriausiai mokosi prastoje mokykloje, nes tėvai neišgalėjo įsigyti ar išsinuomoti buto geresniame rajone, jie nesugyvena, nes prastai sekasi darbe, tad vaikas negauna pakankamai dėmesio ne tik mokykloje, bet ir namie.
Žodžiu, yra daugybė priežasčių ir veiksnių, gimdančių skurdą. Dalis jų priklauso nuo žmogaus, dalis – nuo visuomenės. Jei žmogus ir gali pasikeisti, tai visuomenė turi sudaryti jam sąlygas.
– Tačiau skurdas Lietuvoje nėra vien tam tikro socialinio sluoksnio bėda, susijusi su ankstyvu alkoholio vartojimu, nedarbu ir pan. Skurdas išplitęs ir smarkiai plinta įvairiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Jūs pats esate minėjęs tokią kategoriją žmonių, kaip skurstantys dirbantieji. Ką daryti tuomet?
Yra daugybė priežasčių ir veiksnių, gimdančių skurdą. Dalis jų priklauso nuo žmogaus, dalis – nuo visuomenės. Jei žmogus ir gali pasikeisti, tai visuomenė turi sudaryti jam sąlygas.
– Skurdas visai neapima moralinių kategorijų. Sakykim, pensininkas yra visiškai padorus žmogus, bet skursta, nes aplinkybės susiklostė taip, kad jis nesukaupė pinigų senatvei. Skursta ir žmonės, kurie gyvenimą pradėjo nuo nulio, turi vaikų. Reikia priminti, kad skurdas yra nacionalinis, skurdžius Amerikoje ir skurdžius Indijoje smarkiai skiriasi. Paprastai laikoma, kad skurdo riba – mažiau kaip 60 proc. šalies vidutinių pajamų. Socialinės apsaugos sistemos turėtų padėti įveikti šį atstumą.
– Ar dabartinė ekonominė politika neįklampins į dar didesnį skurdą? Ne tik dėl to, kad šiuo metu mažinamos socialinės paramos išlaidos, bet ir todėl, kad jos labai lėtai grįžta į buvusį lygį, kaip, beje, ir atlyginimai.
– Tai garantuota. Sakykim, po Rusijos krizės visi stebėjosi, kad ekonominiai rodikliai nuolatos auga, o žmonės to nė kiek nepajunta. Iš tikrųjų žmonių pajamų augimas įvyks labai negreitai. Todėl mažas pajamas gaunančių asmenų geriau išvis neliesti arba liesti labai atsargiai – net ir sunkiu laikotarpiu.
Kiek galiu, nuolat primenu, kad pagalba bedarbiams Lietuvoje – labai menka, bedarbio pašalpos negauna net 60 proc. bedarbių. Ir tai – neteisinga, nes žmogus buvo socialiai apsidraudęs, mokėjo įmokas „Sodrai“. Be to, sąlygos pašalpai gauti yra labai griežtos, ir visuomenė savo požiūriu dar prisideda prie to, esą negražu gyventi iš pašalpų. Nors žmogus dirbdamas šią pašalpą „nusipirko“. Tai negražu ne tik moraliniu požiūriu, bet ir dėl to, kad daugelis tokių žmonių emigruoja.
– Emigracija, kaip ir žmonių skurdinimas, – taip pat beveik negrįžtamas procesas...
– Juk išgyventi tereikia tik metus kitus, kol atsigaus ekonomika. O tuomet kalbėsime, kad trūksta darbo jėgos, kad reikia jos įsileisti iš užsienio – taip jau buvo.
– Kaip pastebėjote, Lietuvoje eskaluojamas neigiamas požiūris į gaunančius socialinę paramą žmones, ne tik į bedarbius. Sakykim, šiuo metu dažnai „grasinama“, kad už pašalpas teks atidirbti. Esą bent taip „tinginiai“ pajudins nors pirštą visuomenės labui.
– Kritikuočiau tokį posakį – „atidirbti už pašalpas“. Jei yra darbo vieta, tai ją užėmusiam žmogui reikėtų mokėti ne pašalpą, o atlyginimą. Tačiau taip savivaldybės gudrauja pačios prieš save ir prieš valstybę: įdarbinus žmogų, tektų mokėti socialinio draudimo mokesčius. Be to, „pakeliui“ žmogus dar ir pažeminamas: juk dirbti ir atidirbti už pašalpą – visai ne tas pats...
