Vietoje organizatorių skelbtų 500 žmonių į renginį susirinko vos apie šimtą, daugiausiai organizacijos „Caritas“ globojami vaikai. „Nesitikėjome čia tiek vaikų, tikėjomės daugiau visokeriopo amžiaus žmonių“, – sakė Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklo diretkrosiu Rytis Šiautkulis.
Apsirengę baltais marškinėliais ir laikydami rankose plakatus su užrašais „Mane muša“, „Aš runkelis“, „Aš kitoks“, „Aš neįgalus“, „Aš benamis“, „Aš esu aklas“, „Man šalta“, flashmobo dalyviai tai pabirdavo atskiromis grupelėmis Katedros aikštės pakraščiuose, tai vėl susieidavo į krūvą. Galiausiai visi dar kartą susibūrė ir jau nebeišsiskyrė.
„Norėjome pademonstruoti metamorfozę iš to, kokia mes galime būtų prasčiausia visuomenė į tai, kas galime būti geriausia visuomenė. Prasčiausia, kai mes visi gyvename, bet vieni kitų krūvoje nepažįstame, šaukiamės pagalbos, galbūt kažkas kažką vapa, bet niekur nesusitelkiam. Tada išsisklaidome chaotiškai. Vėliau ima formuotis kažkokios grupelės, bendruomenės – nevyriausybinės, verslo ir kitokios organizacijos. Bet jos taip pat tarpusavyje nesusikalba. Galutinė stadija, kada jau ir tos organizacijos susikalba ir jų bendra veikla nukreipta į skurdo, socialinės atskirties mažinimą, kitų visuomenės bėdų sprendimą, yra mūsų siekiamybė“, – pasakojo R.Šiautkulis
Nebeturi vilties
Pasak Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkės Jūratės Matikovienės, viena didžiausių problemų Lietuvoje ta, kad žmonės nebeturi vilties išbristi iš skurdo.
Daugiausia skurstančių – nepilnos šeimos, vieniši tėvai. Šeimų, kuriose abu tėvai augina vieną ar du vaikus, skurdo lygis per 2 metus išaugo 10 kartų.„Žmonėms, kurie patiria skurdą, labai dažnai ilgainiui pasidaro labai sunku kažką keisti, jie tiesiog nebetiki, kad gali kažką padaryti. Lietuvoje šiandien didelė dalis visuomenės skursta, bet bendras vilties lygis yra labai žemas. Nepriklausomybės pradžioje visi masiškai tikėjome, kad galime kažką padaryti. Praėjo 20 metų ir, žinoma, mes gyvenam daug geriau, bet kas ketvirtas ar kas penktas žmogus Lietuvoje skursta. O vilties lygis yra labai sumažėjęs, žmonės ne be pasitiki valdžia ir nebetiki, kad gali kažką pakeisti“, – sakė pašnekovė.
Tiesa, anot jos, vien tai, kad Lietuvoje galima kalbėti apie skurdą, yra labai daug: „Daugybėje šalių žmonės gyvena prasčiau nei mes, bet net negali to pasakyti“.
Pasak J.Matikovienės, Lietuvoje kasmet vis daugiau žmonių bando padėti skurdžiau gyvenantiems, tačiau „aišku, norėtųsi,kad būtų dar daugiau“.
Kas šeštas lietuvis mano galįs tapti benamiu
Lietuvoje yra 182 tūkst. socialinės pašalpos gavėjų, kurių pajamos – tik 315 Lt per mėnesį. Per pastaruosius dvejus metus asmenų gyvenančių žemiau absoliutaus skurdo ribos (350 Lt per mėnesį) padaugėjo 4 kartus. Daugiausia skurstančių – nepilnos šeimos, vieniši tėvai. Šeimų, kuriose abu tėvai augina vieną ar du vaikus, skurdo lygis per 2 metus išaugo 10 kartų.
Kas septintas darbingo amžiaus asmuo Lietuvoje neturi darbo. Apie 8 proc. dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą (apie 700 Lt per mėn. „į rankas"“). Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje – vienas mažiausių Europoje.
Sugriežtinant registracijos darbo biržoje tvarką nedarbo rodikliai mažėja, taupomi valstybės pinigai. Bedarbiai praranda paskutinę galimybė gauti socialinę pašalpą.
Kas dešimtas Lietuvos gyventojas niekuomet gyvenime nesilankė pas odontologą. Penktadalis gyventojų nesilanko pas odontologą, nes negalėtų susimokėti už paslaugas.
2010 metų Eurobarometro duomenimis, 17 proc. žmonių Lietuvoje mano galį tapti benamiais.
