Ekonomikos augimo metu daugumos pajamos kyla, o nuosmukio – krinta, todėl kinta skurdo riba. O po ja esama asmenų dalis Lietuvoje beveik nesikeičia. Nenuostabu, jog pranešimai apie skurdą tapo nuobodūs lyg sena fotografija. Ji nebestebina piliečių, neinspiruoja politikų veiksmų.
Tačiau pažvelkime į skurdo dinamiką, pasukime skurdo filmuką. Priešingai arogantiškai nuomonei, skirstančiai gyventojus į sėkminguosius ir nevykėlius, rotacija skurde gana sparti.
Per pastaruosius aštuonerius metus skurdo upe perbrido kas trečias lietuvis, o bent 4 metus iš eilės joje užsilieka tik keli procentai. Kasmet apie 7 proc. visų gyventojų nuskursta, bet panaši dalis ir pasitraukia iš skurdo.
Todėl nepagrįsta teigti – jie ten, mes – čia. Jei turėtume skurdo tyrimų istoriją ne 8-eriems, o 80-čiai metų, t.y. žmogaus gyvenimo trukmei, skurdą patyrusiųjų dalis gal būtų ne mažiau kaip pusė gyventojų ir dar geriau suprastume seną išmintį – neišsižadėk lazdos ir terbos...
Tačiau, deja, ne ji, o laikinos sėkmės optimizmas, formuoja pirmiausia viešąja opiniją, o per ją ir socialinę politiką. Todėl socialinės politkos priemonės nepakankamos ir todėl beveik pusės krintačiųjų į skurdą ir jį paliekančių likimą lemia kitimas darbo pajamų, o jų praradimų socialinės politikos priemonės nekompensuoja (http://www.zurnalai.vu.lt/socialine-teorija-empirija-politika-ir-praktika/article/view/4861)
Labai dažnai kartojama, jog geriausia skurdo prevencijos priemonė yra darbas. Išmintinga ir paprasta. Tačiau realybė nepaprasta – niekada nėra ir nebus taip, kad visi dirbtų, o iš tų, kurie dirba, alga nuo skurdo apsaugo ne visus.
Darbo praradimas lemia pektadalio, o algos sumažėjimas – net ketvirtadalio nuskurdimą. Kad praradę darbą žmonės ir jų šeimos nenuskurstų, yra šimtmetį žinomas instrumentas – nedarbo draudimas. Jis Lietuvoje iki šiol tėra simbolinis (http://www.socgerove.lt/download/Soc_draudimas_Lietuvoje_2014.pdf). Garsiajame Socialiniame modelyje pasiūlyta jį sustiprinti, tikėkimės, šis siūlymas bus politikų pagaliau palaikytas.
Kaip minėjome, 25 proc. nuskursta todėl, kad sumažėja algos. Algų kitimas tik „į viršų“, t.y. tik didėjimas laikomas ekonominiu dėsningumu. Didele dalimi vakarų šalyse jį lemia profsąjungų veikla.
Darbuotojai paprastai geriau organizuoti nei produktų vartotojai. Todėl, įmonėms, susidūrus su finansiniais sunkumais, paprastai keliamos kainos, bet nemažinamos algos. Lietuvoje – kitaip. Neveltui esame net aštuntoje vietoje pasaulyje pagal darbo užmokesčio lankstumą, t.y. galimybe sumažinti algas (nepainiokime su popierinėm darbo kodekso teisėm ir jo nelankstumu atleisti darbuotojus).
Tačiau, net jei pajamos nemažėja absoliučiai, kas dešimtas nuskurdo vien todėl, kad jo pajamos neauga arba auga lėčiau nei skurdo riba – nespėjama su sėkmingesne visuomenės dalimi, nuo kurių algų priklauso skurdo ribos lygis.
Šį dalies gyventojų pajamų lėtapėdiškumą įveikti būtų galima, jeigu būtų tarifinai susitarimai dėl algų indeksavimo privačiame sektoriuje, o su biudžetininkais sąžiningai elgtųsi valdžia – indeksuotų jų algas ir socialines išmokas. Visa tai seniai veikia vakarų šalyse, Lietuvoje – politikų ir darbdavių savivalė ir (ne)malonė.
Kas dešimtas nuskurdo vien todėl, kad jo pajamos neauga arba auga lėčiau nei skurdo riba – nespėjama su sėkmingesne visuomenės dalimi, nuo kurių algų priklauso skurdo ribos lygis.
Dar dešimtadalis gyventojų nuskursta todėl, kad jų vaikai auga greičiau nei tėvų pajamos. Augant vaikams, poreikiai auga, todėl paaugliams tyrėjai taiko aukštesnę skurdo ribą.
Tarp paauglių skurdas labiausiai paplitęs – skursta 27 proc., o žvelgiant dinamiškai – bręstantis vaikas dalį šeimų patraukia į skurdą.
Politikai verkšlena dėl mažo gimstamumo, bet niekada – dėl prieš keliolika metų gimusiųjų skurdo. Todėl pauglystė negailestingai rūšiuoja – į „gerų tėvų vaikus“ ir pasmerktuosius paveldėti skurdą dėl nepriežiūros, prasto pažangumo, ankstyvo mokymosi nutraukimo ir skuboto šeimų kurimo.
Kokios išvados socialinės politikos požiūriu kai žvelgiame ne tik į skurdo fotografiją, bet ir dinaminiu aspektu?
Pirma, skurdas nėra tam tikrų, dažnai smerkiamų, asmenų savybė, bet rizika, kuri bent ilgesnėje perspektyvoje gresia daugumai „normalių“ žmonių. Antra, svarbu ne tik pagalba jau skurstantiems, bet ir prevencija – neleisti, kad dirbančiųjų pajamos būtų įšaldomos, stebėti, kad socialinis draudimas kompensuotų dėl nedarbo, senatvės ar ligos prarastą algą, o į demografinius pokyčius – vaikų gimimą, jų poreikių su amžiumi augimą, skyrybas – reaguotų socialinė parama.
Romas Lazutka yra VU profesorius, Jekaterina Navickė yra VU doktorantė
