Į „Maisto banko“ savanorių gretas M. Bunkaitė įsiliejo beveik nuo pat organizacijos veiklos pradžios. „Man visada buvo aktuali maisto švaistymo problema – nuo pat mažumės, nuolatos stengdavausi ir tebesistengiu maistą tausoti. Apie organizaciją „Maisto bankas“ sužinojau jai dar žengiant pirmuosius žingsnius. Tada man labai patiko pagrindinė idėja – mintis, kad maistą reikia „gelbėti“, kad yra žmonių, kuriems jis visada reikalingas. Pamenu, tada parašiau „Maisto banko“ vadovei žinutę, ir netrukus sulaukiau atsakymo – pakvietimo užsukti į sandėlį ir imtis savanoriauti“, – pasakoja vilnietė.
Man visada buvo aktuali maisto švaistymo problema – nuo pat mažumės, nuolatos stengdavausi ir tebesistengiu maistą tausoti.
Tokiam kvietimui ji neliko abejinga, ir sulaukusi artimiausio šeštadienio, kada pati buvo laisva nuo darbo, į sandėlį nuskubėjo. Vieną šeštadienį M. Bunkaitė sandėlyje maisto produktus rūšiavo, antrą... Ir tuojau pat sulaukė dar vieno pasiūlymo – imtis šeštadieninių darbų sandėlyje koordinavimo.
„Galima sakyti, kad vos prisijungusi, iškart padariau savanorystės „karjeros šuolį“. Tada bemaž pusantrų metų kiekvienas mano šeštadienis būdavo suplanuotas – skubėdavau į sandėlį. Į savanorystę žvelgiau labai sąžiningai, su savimi dar draugų atsivesdavau – visi kartu imdavomės gerų darbų. Būdavo labai smagu: kai viskas yra nauja, tada netrūksta entuziazmo, gerų emocijų, ryžto“, – šypsosi savanorė.
Greta darbo sandėlyje, M. Bunkaitė kartu su šeima – dviem vaikais ir vyru – ir „Maisto banko“ akcijose dalyvauti skubėjo: prekybos centruose drauge su bendraminčiais ragindavo pirkėjus ne tik sau maisto produktų nusipirkti, bet ir paaukoti vargstantiems.
Vis dėlto vien darbui sandėlyje paaukotų šeštadienių ir aktyvaus dalyvavimo akcijose M. Bunkaitei pasirodė negana.
„Visą laiką jaučiau didelį norą padėti ne tik sandėlyje, bet ir dalinant paramą maisto produktais, įsigytą iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšų. Tuo metu dirbau samdomą darbą, o paramos dalinimas vykdavo šiokiadieniais, taigi prisijungti vis nebūdavo galimybės. Visgi ilgainiui darbą pakeičiau, darbo vietą susikūriau pati, ir sąlygos norui realizuoti atsirado. Kaskart, kai tik vykdavo paramos dalinimas, su mielu noru bėgdavau padėti. Man tai pasirodė labai svarbu, nes atsiranda tiesioginis kontaktas su paramos gavėjais“, – sako M. Bunkaitė. Ir iki šiol dalinti tokios paramos ji su mielu noru „atbėga“.
Vieni dėkoja, kiti pyksta
M. Bunkaitė skaičiuoja, kad parama maisto produktais vargstantiems dalinama šešis kartus per metus – kas du mėnesius.
„Paprastai į tokį paketą įeina skirtingos kruopos, makaronai, konservai, sausainiai, geidžiamiausi produktai – aliejus ir cukrus. Dalis žmonių vos atėję pasiimti paramos skuba paklausti, ar šių produktų gaus. Stebėtis nėra ko: aliejus – brangi prekė, cukrų irgi ne kiekvienas gali sau leisti nusipirkti – tai tarsi prabangos prekė, kuri nėra pirmo būtinumo, bet žmogui svarbi. Tiesą sakant, anksčiau tie daviniai būdavo kur kas menkesni, tačiau dabar jie pastebimai gerėja. Pastarasis buvo ypač gausus – ir mėsos konservai, ir miltai, ir cukrus, konservuotos daržovės, taip toliau“, – vardina.
Daugiausiai paramos maisto produktais, pasak savanorės, Vilniuje prisireikia daugiavaikėms šeimoms arba vienišoms motinoms, taip pat senyvo amžiaus ar neįgaliems žmonėms.
„Žmonės į paramą reaguoja skirtingai: vieni puola smarkiai dėkoti, tikinti, kad viską būtinai suvartos. Kiti tuo tarpu leidžia sau pasakyti, kad to ar ano nevalgys, kad kažko tiesiog neims, kad kažkas liko nuo praėjusio karto ir dar paklausia, kodėl, pavyzdžiui, vištos į paketą neįdėjome. Tačiau kai užsuka toks piktas žmogus nesunku suprasti, kad ne ant mūsų, savanorių, jis pyksta, o ant gyvenimo. Jam nepasisekė ir jam skauda“, – sako M. Bunkaitė.
Kaip pavyzdį, kam ypač reikalinga parama, moteris išskiria vieną savanoriams jau gerai pažįstamą vilniečių šeimą: „Kai pradėjome dalinti paramą maisto produktais, jie gyveno devyniese: tėtis, mama ir septyni vaikai. Tada atiduodavome devynis paketus. Tų vaikų jų šeimoje vis daugėjo: vėliau dešimt, po to vienuolika, galiausiai šiandien jau ir dvylika paketų jiems duodame. Šią šeimą gerai žinome ir kaskart labai laukiame... Tai tikrai graži šeima, tvarkinga. Vaikai mamai vis padeda, tėtis dirba. Tik ar jie gali kada nors tapti socialiai neremtinais? Vargu, kai šitiek daug burnų.“
Jautriausia grandis – senoliai
Jau aštuonerius metus savanoriaujanti M. Bunkaitė sako, kad paramą maisto produktais gali gauti tie asmenys, kurių mėnesinės pajamos nesiekia 153 eurų. Po to, kai buvo kukliai padidintos senyvų žmonių gaunamos pensijos, paramos gavėjų skaičius smarkiai sumažėjo. Vis dėlto, pasak savanorės, tai nieko gero nereiškia.
„Anksčiau teisę į paramą turėjo labai daug senyvo amžiaus žmonių, tačiau pakėlus pensijas vos septyniais eurais, jie tapo išbraukti iš socialiai remtinų žmonių sąrašo, ir paramos nebegauna. Vadinasi, jei žmogus gaudavo 150 eurų pensiją, parama jam priklausė, o ėmus gauti 157 eurus – nebe. Dėl to labai gaila – reali situacija iš esmės nepasikeitė, bet užtat statistika, rodanti, kiek žmonių skursta, tapo gražesnė“, – apgailestauja M. Bunkaitė.
Būtent senoliai, pasak savanorės, yra viena jautriausių visuomenės socialinių grupių.
Būtent senoliai, pasak savanorės, yra viena jautriausių visuomenės socialinių grupių. Todėl pačiai jai ypač norisi padėti senjorams. Įkvėpta patirties „Maisto banke“ vilnietė jau vysto nuosavą projektą, skirtą padėti senyviems žmonėms – tai „Orūs namai“.
„Projekto tikslas – suburti vienišų senjorų šeimynas. Turime savo patalpas Vilniuje, kur ketiname senjorus įkurdinti. Dažnai nutinka, kad vieniši senoliai sostinėje turi butus, tačiau nepakanka pajamų juos išlaikyti, taip pat ir savimi pasirūpinti. Savo ruožtu mes pasirūpiname, kad jų butai būtų išnuomoti, o taip gaunamų pajamų pakanka „Orių namų“ išlaikymui. Taip patiems senjorams gyventi šiuose namuose nieko nekainuoja“, – sako M. Bunkaitė.
Kodėl ji tiek daug stengiasi dėl kitų? „Juk reikia atiduoti duoklę visuomenei. Mane nuo mažens mokė dalintis. Jei tik gali, tai ir daliniesi. Viskuo, ką turi. Žinote, laisvą laiką galima praleisti prie televizoriaus ir vakare galvoti, kad štai, dar viena diena tiesiog prabėgo, arba praleisti ją prasmingai ir džiaugtis, kad padarei gera“, – sako M. Bunkaitė.
Jeigu jums reikia pagalbos, kreipkitės vilnius@maistobankas.lt
Daugiau informacijos www.priimk.lt
