E.Kučeriavienė pasakoja su COVID-19 pacientais pradėjusi dirbti nuo tada, kai Vilniaus miesto klinikinės ligoninė (VMKL), esanti Antakalnio g. 57, tapo kovidine ligonine.
Daugiau nei 10 COVID-19 mėnesių
„Bet turėjome atvejų ir pavasarį, kai buvo pirma banga. Kai aš dirbau Kraujagyslių chirurgijos skyriuje, jau pavasarį turėjome pacientų, kurie pateko į skyrių užsikrėtę COVID-19. Buvo išmėgintos visos apsaugos priemonės. Dirbome taip. Jau 10–11 mėnesių gyvename tokiu padidintos rizikos ritmu“, – neslėpė slaugytoja.
Paklausta, ar sunku buvo persiorientuoti, kad dabar reikės dirbti kitaip, kad šalia – grėsmę keliantis virusas, Elvyra neslepia:
„Labai sunku. Perėjimas buvo labai sudėtingas, nes pirmiausia žmogus juk bijo nežinomybės. Mes, o ir niekas, nieko apie tą virusą nežinojome, jo simptomai labai skirtingi. Be to, mūsų darbą daugiausia dirba moterys.
Tu esi tas žmogus, kuris turi būti atsakingas ir už pacientą, ir už savo šeimą. Ir tai tikra tragedija – ateini kasdien į darbą, galvoji, kaip su pacientais elgtis, kad jiems padėtum, bet ir paskui saugiai vakare pareitum namo ir neatneštum ligos. Juk ne tik vaikai yra, bet ir tėvai.
Morališkai, psichologiškai buvo labai sunku.
Žinoma, dirbti visur reikia, mūsų darbas nėra lengvas – ir fiziškai, ir psichologiškai, o kai dar prisideda toks veiksnys, tai sveikatos neprideda.“
Vyresniosios slaugos administratorei teko nemažai pareigų.
Kadangi dauguma jos skyriaus slaugytojų, slaugytojų padėjėjų, kitų darbuotojų dirbti su COVID-19 pacientais pradėjo dar tada, kai pagrindiniame VMKL pastate jų nebuvo, tik padalinyje Antakalnio g. 124, todėl E.Kučeriavienei teko su kiekviena ten apsilankyti, parodyti, kur jos eina, kaip reikės rengtis ir t. t.
„Dabar jau baigiasi trys mėnesiai, žmonės susitaikė, prisitaikė. Atsirado patirtis. Ir, man atrodo, kolektyvui – mano mergaitės visos dirba viename skyriuje – tai yra į naudą.
Man atrodo, jos dabar labiau viena kitą palaiko, draugiškesnės pasidarė. Viena bėda, vienas rūpestis žmones sujungia, padaro stipresnius. Negali būti atsipalaidavęs, supranti, kad vienas nieko nepadarysi, turi būti komanda.
Perėjimas buvo labai sudėtingas, nes pirmiausia žmogus juk bijo nežinomybės. Mes, o ir niekas, nieko apie tą virusą nežinojome, jo simptomai labai skirtingi.
Labai ačiū šauliams, kurie tikrai labai padėjo. Prieš Kalėdas buvo toks sudėtingas mano skyriuje laikas, jie tiesiog išgelbėjo.
Labai daug darbuotojų iškrito, tai mums ta pagalba buvo itin svarbi. Ligoninėje yra ir kitų savanorių, medicinos studentų, bet man pasisekė bendrauti daugiausia su jais, nuostabūs žmonės“, – kalbėjo slaugytoja.
Ir fizinis krūvis didžiulis
Ji atvira: fizinis krūvis, tenkantis slaugytojoms ligoninėje, yra tikrai didelis, tad praktiškai visos jaučia nugaros skausmus.
„Sulaukiame 40–45 metų ir visos, kurios dirbame stacionare, kenčiame skausmus. Beveik nėra tokių, kurioms nereiktų vaistų. Visada tenka pacientus kilnoti, o čia dar apranga, veidas. Mes dabar labai gražios, bet tos aprangos apsunkina gyvenimą“, – šypteli Elvyra.
Juokiasi ji ir išgirdusi pastabą, kad savo pacientams jos dabar turbūt vienaip ar kitaip pačios gražiausios: „Dabar mes tikrai kaip balti angelai.“
E.Kučeriavienė įsitikinusi, kad jeigu žmogus ir anksčiau gerbė kitus, pagarbiai žiūrėjo į medikus, jis toks pats išlieka ir susirgęs COVID-19, o jeigu ne – vargu, ar liga ką nors pakeis.
Neretai pasitaiko, kad ligoninėje gulintys, skausmus kenčiantys pacientai gal nėra patys maloniausi, tačiau pasveikę, grįžę į namus atsiunčia žinutę, užrašo atvirutę.
„Arba į ligoninės tinklalapį parašo, tai visada yra nuostabu. Atgalinis ryšys labai reikalingas, nieko nereikia – šypsena ir gražus įrašas mūsų knygoje visada maloniai nuteikia“, – kalbėjo VMKL vyresnioji slaugos administratorė.
Pamatė šviesą tunelio gale
Jau kelias dienas stebime, kad nustatoma mažiau užsikrėtimo atvejų, tai sako fiksuojantys ir ligoninės darbuotojai.
„Mes pamatėme šią savaitę šviesą tunelio gale. Negalime atsipalaiduoti, nes o jeigu ateina kita banga, o jeigu ir ji bus žiauri? Bet jau turime patirties, esame dabar tvirtesnės.
Kalbu apie mutacijas, visko gali nutikti, negalima sakyti, kad jau pavasarį ar vasarą viskas baigsis. O jeigu virusas pradės mutuoti, nieko negali žinoti. Virusas labai klastingas ir viskas labai greitai keičiasi“, – įspėjo Elvyra.
Atgalinis ryšys labai reikalingas, nieko nereikia – šypsena ir gražus įrašas mūsų knygoje visada maloniai nuteikia.
Skiepai pridėjo drąsos, sako ji, darbuotojai jau paskiepyti antrąja vakcina, tačiau kol kas visi išliko lygiai tokie pat budrūs – imunitetas kol kas tik formuojasi.
E.Kučeriavienė tvirtina, kad saugotis teksią ir ateityje, net ir pasiskiepijus, kadangi sirgo visi užsikrėtusieji skirtingai, jiems po ligos susiformavo nevienodas antikūnų kiekis, tad ir į skiepą kiekvienas organizmas gali sureaguoti savaip.
„Sakoma, kai žmogus nieko nebijo, negerai. Reikia šiek tiek baimintis, saugoti ir save, ir kitus. Mes ta grandis, kuri tarp pacientų ir savo šeimų. Užkrėsti kitus labai baisu buvo ir yra“, – kalbėjo medikė.
Ji tikina, kad darbas ligoninėje lemia, jog paskui niekur vaikščioti nebesinori – į parduotuves užsuka tik esant būtinam reikalui.
„Taip visos elgiamės. Juk mes matome tas kančias kiekvieną dieną. Medikai, man rodos, mažiausiai kur nors vaikšto. Kiekvieną dieną matai pacientus, rengiesi apsaugos kostiumus, prakaituoji. Po to jau niekur nesinori eiti“, – šypteli slaugytoja.
Ar ji pasiilgo savo darbo Kraujagyslių chirurgijos skyriuje?
„Labai. Ir žmonės labai domisi, kada pradėsime dirbti. Jau po pirmos bangos vasarą pajutome, kad sulaukėme sunkesnių pacientų. Tai ir dabar grįžus sunkus, intensyvus darbas laukia, teks apsikuopti“, – sakė E.Kučeriavienė.