„Kaip atsirado prekyba poveikiu? Vakaruose buvo pastebėta, kad į karališkųjų šeimų narius pradėjo kreiptis verslininkai su prašymais suvesti su tam tikrais žmonėmis už paramą, – 15min pasakojo advokatas Liutauras Lukošius. – Tokie žmonės neužima pareigų, bet turi realią įtaką. Jie už atlygį pradėjo tarpininkauti tarp sprendimų priėmėjų ir interesų grupių vien todėl, kad turi pažinčių. Blogiausia, kad sprendimų priėmėjai ėmė įsiklausyti į tuos patarimus. Taip atsirado prekybos poveikiu normos, nes negalima tokių nedeklaruojamų interesų įvelti į sprendimų priėmimo procesus.“
Kaip aiškino L.Lukošius, esminis skirtumas tarp prekybos poveikiu ir teisėto lobizmo – viešai ir aiškiai deklaruoti interesai.
„Lobistas veikia konkrečios grupės narių interesams ir pristato tą interesą sprendimų priėmėjams. Kai kurie lobizmo teoretikai sako, kad lobizmas yra demokratijos deficito taisymas. Įstatymų leidėjams sužinoti visus interesus ir argumentus yra gana sudėtinga, o štai yra legali galimybė samdyti asmenį, kuris už pinigus pristato interesą. Bet tai daro viešai, nesislėpdamas, sprendimų priėmėjai jį taip pat priima viešai ir žino, kodėl jis ateina pas juos“, – paaiškino advokatas.
Kai kurie lobizmo teoretikai sako, kad lobizmas yra demokratijos deficito taisymas.
Tačiau pagal prekybos poveikiu apibrėžimą Lietuvoje, atlygis net ir už teisėtą poveikį – nusikalstamas.
„Veikia kaip lobistas, tačiau gauna asmeninę naudą, tai atitinka prekybos poveikiu dispoziciją, pasinaudodamas savo įtaka, daro poveikį sprendimų priėmėjams“, – laidoje „Delfi dėmesio centre“ antradienį kalbėjo Ž.Bartkus.
Kyšis ar atlygis?
Teisės instituto mokslo darbuotoja Eglė Kavoliūnaitė pastebi paradoksalią situaciją Lietuvos įstatymuose. Įvairios asociacijos steigiamos siekiant ginti narių interesus ir tai visiškai atitinka lobistinės veiklos sampratą, tačiau pagal įstatymo formuluotę tokios organizacijos savęs neprivalo laikyti lobistais.
Kaip problemą tai antradienį įvardijo ir Ž.Bartkus.
Pasak E.Kavoliūnaitės, kadangi tokios organizacijos nepriskiriamos lobistinėms, pagal Baudžiamajame kodekse įtvirtintą prekybos poveikiu sąvoką, jų veiklą įmanoma traktuoti kaip prekybą poveikiu.
„Kai mokamas nario ar panašus mokestis, tai yra tam tikras atlygis už interesų atstovavimą. Ir kai už atlygį poveikį siekiama daryti net ir teisėtais būdais, tai gali būti vertinama kaip prekyba poveikiu“, – paminėjo ji.
Teisininkės teigimu, prekyba poveikiu į BK buvo įvesta skubiai siekiant įgyvendinti tarptautinius reikalavimus ir, panašu, per daug nesusimąsčius, kas išties kriminalizuojama.
„Pagal prekybos poveikiu normą, vienintelį skirtumą galima įžiūrėti tokį: jei už prašymą paveikti yra mokamas kyšis, tuomet tai prekyba poveikiu, bet jei lobistui sumokama legaliai, tai jau tampa lobistine veikla“, – svarstė mokslininkė.
Pašnekovės vertinimu, šią spragą galima užtaisyti apibrėžiant prekybą poveikiu tik kaip neteisėtą įtaką arba siekį paveikti sprendimų priėmėjus, kad šie piktnaudžiautų savo įgaliojimais.
„Atkreipiu dėmesį, kad tarptautiniuose dokumentuose prekyba poveikiu laikoma kur kas siauresnė veikla – pvz., Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvencijoje dėl korupcijos kalbama tik apie „netinkamą poveikį“, tai yra įprasti lobistinės veiklos veiksmai čia nepatenka. Panašiai, Jungtinių Tautų konvencijoje prieš korupciją prekyba poveikiu siejama tik su piktnaudžiavimu turima ar menama įtaka“, – aiškino ji.
Kilo abejonių
Visgi L.Lukošius pastebėjo, kad egzistuoja atvejų, kai ir teisėtos įtakos darymas gali prasilenkti tiek su etika, tiek su įstatymais.
„Paprastas pavyzdys iš advokato praktikos – advokatas veikia teisėtai savo kliento naudai ir spaudžia prokurorą panaikinti turto areštą. Tai juk teisėtas spaudimas. Prokuroras jau spręs, panaikinti ar nepanaikinti. O tu darai poveikį: rašydamas prašymus, skųsdamas, teikdamas prašymus nušalinti ir panašiai. Bet advokatas negali prisistatyti klientui, sakydamas, kad ką nors pažįsta. Vien dėl to, kad pažinčių yra, bus priimtas teisėtas sprendimas. Taip negalima daryti, jokiu būdu“, – paaiškino jis.
Bet advokatas negali prisistatyti klientui, sakydamas, kad ką nors pažįsta.
Tačiau jis sutiko, kad problema egzistuoja, kai įstatymai nėra pakankamai konkretūs ir juos galima įvairiai interpretuoti. Svarstydamas situaciją Valdo Sutkaus sulaikymo kontekste, advokatas stebėjosi antradienio įvykiais.
„Asociacijos vadovas greičiausiai yra išlaikomas iš asociacijos lėšų, jis taip gauna atlyginimą, jo darbas yra atstovauti tos asociacijos narių interesams, žodžiu, raštu, viešai, neviešai, bet jis nelabai turi ką slėpti, jis yra vaikštantis interesas, – kalbėjo L.Lukošius. – Bet jei pradėtum ginti ne savo asociacijos interesą, o kitokį interesą ir jeigu prisidengdamas asociacijos vardu eitum atstovauti kitam interesui, tai su lobizmu gali ir kirstis. Bet kur čia prekyba poveikiu, tai klausimas.“
Dėl to paties klausimų kilo ir E.Kavoliūnaitei. Jos vertinimu, jei lobisto veikla nėra skaidri ir nėra aišku, kam išties jis atstovauja, tai gali būti traktuojama kaip prekyba poveikiu.
Tačiau, kita vertus, įmanoma įžvelgti tiesiog administracinį nusižengimą, numatytą ANK 126 str., kuriame įtvirtinta atsakomybė už lobistinę veiklą pažeidžiant Lobistinės veiklos įstatymo reikalavimus.
Lobistinės veiklos įstatymą reiktų patobulinti
Norint spręsti šias problemas vertėtų keisti ir Lobistinės veiklos įstatymą. Jo projektas parengtas, tačiau jau kelerius metus dūla Seimo stalčiuose.
Pirmiausia, vertėtų panaikinti išimtis, kai, pavyzdžiui, asociacijos, realiai vykdančios lobistinę veiklą, pagal įstatymą lobistais nelaikomos.
E.Kavoliūnaitė pažymėjo, kad Europoje į lobistinės veiklos reguliavimą šalys žiūri labai skirtingai.
„Dalyvavau Europos Tarybos darbo grupėje rengiant ET rekomendacijas dėl lobistinės veiklos. Ten buvo iškeltas klausimas dėl reikalavimo politikams deklaruoti savo susitikimus su lobistais. Šitai idėjai labai griežtai pasipriešino Skandinavijos atstovai – jų mintis buvo ta, kad politikai ir pareigūnai pasitikėjimo mandatą įgauna automatiškai pagal savo pareigas.
Skandinavų nuomone, laikyti juos „potencialiais pažeidėjais“, kurie turėtų atsiskaityti dėl kiekvieno žingsnio, nereikėtų, tai netgi būtų laikoma išankstiniu nepasitikėjimu ir demotyvuotų sąžiningus asmenis dalyvauti politinėje ir administracinėje veikloje. Taigi, mano galva, viskas priklauso nuo politinės ir administracinės kultūros. Sutinku, kad jei pasitikėjimo nepakanka, turi būti tam tikri atskaitomybės veiksmai“, – sakė ji.
Mokslininkės vertinimu, Lietuvoje, kur pasitikėjimas institucijomis ir politikais itin menkas, galėtų tikti ir griežtas reglamentavimas, kai lobistai privalėtų aiškiai deklaruoti savo susitikimus ir interesus.
Tačiau dar viena bėda – šiuo metu lobistais registruotis nėra paskatų – visuomenės požiūris į juos neigiamas, o tai užkrauna tik krūvą pareigų, tačiau nesuteikia jokių privilegijų.
Kaip minėjo E.Kavoliūnaitė, vertėtų svarstyti, kad lobistams būtų suteiktos kokios nors privilegijos, pavyzdžiui, galimybė laisvai patekti į parlamento rūmus ar leisti anksčiau ar patogesniu būdu susipažinti su teisėkūros proceso dokumentais.
Teismų praktikos dar nėra
Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė Laura Mickevičiūtė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dar nėra pasisakyta dėl prekybos poveikiu ir lobistinės veiklos santykio, nes kol kas toks klausimas dar nebuvo iškilęs.
„Manytina, esminis atribojimo kriterijus – korupcinių tikslų egzistavimas. Tai, ar tam tikras elgesys – teisėtas ar nusikalstamas, priklauso nuo tarp veikiančių asmenų esamo susitarimo ir suvokimo, kaip turėtų būti daroma įtaka. Taigi, itin svarbu – už kokį elgesį atsilyginama. Tais atvejais, kai už atlygį tarpininkas pažada siekti ar sieks palankių sprendimų kyšiais, neleistinais paskatinimais, t.y. bandys papirkti sprendimų priėmėjus, galima kalbėti ne apie teisėtą lobistinę veiklą, o prekybą poveikiu.
Už tokio pobūdžio veiksmus pažadamas ar duodamas atlygis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Lobistinės veiklos atveju siekis daryti įtaką ar įtakos darymas siejamas ne su neleistinais sprendimų priėmėjų paskatinimais, o su tam tikros informacijos pateikimu“, – komentavo ji.
Glaudų ryšį tarp lobizmo ir prekybos poveikiu, pasak L.Mickevičiūtės, patvirtina ir tai, dalis valstybių nelaiko pastarosios veikos atskiru nusikaltimu.
„Kai kurios valstybės atsisako kriminalizuoti prekybą poveikiu kaip atskirą nusikalstamą veiką motyvuodamos būtent tuo, kad toks teisinis reglamentavimas galimai apribotų saviraiškos laisvę ir nepagrįstai uždraustų teisėtą lobistinę veiklą ar atstovavimą tam tikriems interesams“, – paminėjo ji.
Pašnekovės vertinimu, pavyzdžiui, teisėsaugos srityje bet koks poveikis už atlygį būtų neteisėtas, tačiau kalbant apie lobistinę veiklą, kai įtakos darymas leistinas, reiktų atriboti teisėtą ir neteisėtą įtaką.
