Visai šalia minėtos smegduobės gyvenančios Onos Gružauskienės žiniomis, duobė tikrai prarys jos nedidelį ūkinį pastatą, tačiau iki gyvenamųjų namų neturėtų plėstis. Tokių duobių aplinkui daug.
Kirkilų bendruomenės atstovai lyg geologai – viską žino apie karstines įgriuvas.
Paaiškina, kad anksčiau smegduobė tarsi miegojo, o šį pavasarį – suaktyvėjo.
Stebint jos krantus, galima aiškiai matyti, kad duobė dar tikrai plėsis, formuosis ir įgaus visoms karstinėms įgriuvoms būdingą formą.
Tai reiškia, kad neabejotinai dabar dar kybančio pastato – neliks. Tik laiko klausimas. Tačiau niekas šiuose kraštuose per daug dėl to nesiskaudina. Kodėl?
Gal dėl to, kad duobė pilna švaraus vandens? Tai galėtų būti džiaugsmas aplinkiniams gyventojams, tačiau tokių ežerų čia daugybė. Kirkilų bendruomenė būtent šiuo ežerynu ir didžiuojasi.
Atvykėliams – egzotika, tačiau vietiniams smegduobės yra kasdienybė. Šiose vietovėse daug kas tokių turi savo kiemuose – mažesnių ar didesnių.
Karstinės įgriuvos yra vietinių gyventojų pasididžiavimas ir kone tautinis paveldas. Pavyzdžiui, karstiniuose ežeruose pagaunama žuvis bei aplinkinėse pievose renkamos arbatžolės iš tiesų yra pripažinti tautiniu paveldu. Taip pat – žuvienė ir pati arbata.
