Stovime prie operacinės, kur jau netrukus prasidės operacija, durų. Pacientui per kirkšnį į smegenų arteriją gydytojas įves stentą. Panašios operacijos gydytojui Andrejui – kasdienybė. Jų, jei nėra sudėtingos, per dieną jis padaro iki septynių. O kartais, sako gydytojas, turi kiek atsitraukti nuo operacinio stalo ir įkvėpti. Arba iškvėpti. Pamąstyti, ką daryti toliau.
Ant operacinio stalo gulintis žmogus, žinoma, nieko nejaučia. Jam – pilna narkozė. Mažiau nei valanda, ir medikų komanda pasiruošia operacijai. Gydytojas žengia į kitą patalpą, kur velkasi specialius nuo rentgeno spindulių saugančius drabužius, operacinėje slaugytojos jam užmauna pirštines. Priešais – didžiulis ekranas, kuriame gydytojas stebi ir operacijos eigą.
Ekrane vienas po kito, man atrodo, ima augti medžiai ir matomas vaizdas panašėja į grafiko kuriamą animaciją.
Tačiau ekrane – ne medžiai, o žmogaus smegenys. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad jos – viena iš svarbiausių mūsų organizmo dalių.
15min tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos medikais – apie jų darbą, patirtis, kasdienybę. Šį kartą – pokalbis su gydytoju, intervenciniu radiologu Andrejumi Afanasjevu. Pasikalbėti susėdame iš ryto, prieš suplanuotą smegenų aneurizmos operaciją, netoli operacinės esančiame poilsio kambaryje.
– Toks rytas jums – įprastas? Apskritai, kaip prasideda darbo diena?
– Gana įprastas. Rytas gali būti ir ramesnis, bet gali būti intensyvesnis. Būna, kad iš ryto atvežami žmonės, naktį patyrę insultus. Rytais dažniausiai juos randa artimieji, tad apie 7–8 valandą čia, ligoninėje, jau prasideda krešulių iš galvos traukimas.
Beje, traukdamas juos sau užduodi klausimą, kodėl vienam tokia operacija buvo sėkminga, o kitam ne?
Vizualiai rezultatas gali atrodyti geras. Tu ištrauki krešulį, atlaisvini kraujagyslę, o žmogus vis tiek neišsikapstė. Klausimas – kodėl? Kitam buvo analogiška situacija, bet jam viskas gerai.
