„Aš viena tą prieglaudą prižiūriu, kartais padeda kaimynų dukros. Nuo ryto iki vakaro žiauriai dirbu, pati viena – su pusantro šimto gyvūnų. Dar savaitgaliais kartais parsivežu labai gerą mergaitę iš Šilutės. Ji puikiai dirba, labai padeda man, ir per atostogas, kai nereikia į mokyklą, būna sodyboje kartu su manimi“, – pakalbinta 15min žurnalistės, savo kasdienybę nušvietė asociacijos „Gyvūnų užuovėja“, kuriai ir priklauso prieglauda Endriejavo seniūnijoje, įkūrėja A.Bajorinaitė.
Nuo ryto iki vakaro žiauriai dirbu, pati viena – su pusantro šimto gyvūnų.
Pastarosios dienos jos gyvenime – itin sunkios. Reikia išspręsta didžiulę dilemą: iš kur gauti lėšų sodybos, kurioje glaudžiasi beglobiai keturkojai, įsigijimui. Reikiamos sumos nesurinkus, iki tol puoselėta veikla, begalinis triūsas nueis veltui.
„Net nesvarstėme išsikraustymo galimybės, nes tai tiesiog neįmanoma. Nėra kur. Prieglauda veikia trejus metus, iš kurių dvejus – šioje sodyboje. Esame padarę tokį įdirbį! Jei reiktų išsikraustyti, būtų siaubingas smūgis, nes veikla būtų sustabdyta. Nenoriu net galvoti apie tai ir negalvoju”, – patikino 25-erių metų A.Bajorinaitė.
Pasak jos, nėra numatyta tikslaus termino, bet sausio 6 d. su sodybos savininkais sutarta, kad arba asociacija surenka pradinį įnašą, skirtą sodybai įsigyti, arba išsikrausto su visais gyvūnais per 3 mėnesius.
„Tikiuosi, surinkti reikiamą sumą – 7 tūkst. eurų, iki vasario vidurio. Paskutinės dienos laukti nebūtų protinga“, – patikino geradarė mergina.
Paaukojo apie 80 geradarių
Istoriją apie sodybą ir prieš akis išdygusią kryžkelę, ji nupasakojo asociacijos „Facebook“ puslapyje. Sausio 7-ąją paskelbtas nuoširdus pagalbos šauksmas sulaukė daugiau nei 400 komentarų ir 1,7 tūkst. pasidalijimų.
Per kiek daugiau nei savaitę, anot A.Bajorinaitės, paaukoti pradiniam įnašui sutiko apie 80 neabejingų žmonių. Didžiausia sąskaitą pasiekusi suma – 290 eurų.
Iš viso turime surinkę 4 670 eurų.
„Iš viso turime surinkę 4 670 eurų. Tiesa, 1 830 eurų iš šios sumos buvome surinkę anksčiau – voljerams statyti. Pamačiau, kad ko gero nepavyks surinkti reikiamų 7 tūkst. eurų, tad tuos voljerams skirtus pinigus taip pat pridėjau ir gavosi 4 670. Sodybai pirkti žmonės paaukojo 2 840.
Iš įstaigų neprisidėjo niekas, tik geros valios žmonės. Dažnas aukotojas – nuolatinis pagalbininkas. Paskelbus pagalbos šauksmą, pasiimti šuniuką ir kačiuką panoro 4 žmonės, bet ne iš aukojančiųjų“, – sausio 15 d. 15min tikino A.Bajorinaitė.
Išplatino nuoširdų pagalbos prašymą
15min skelbia asociacijos „Gyvūnų užuovėja“ sausio 7 d. „Facebook“ publikuotą pagalbos prašymą:
„Šiandien prabilsime apie tai, apie ką norėjome pranešti bent jau po keleto dienų, kuomet susigulės mintys, kuomet truputį nurimsime ir nebepanikuosime, tačiau neišėjo. Ši naktis bemiegė. Miegoti tiesiog neįmanoma ir tai turbūt normalu. <...>
Dažnai stebėdami kolegų pranešimus apie tai, kad turi atlaisvinti patalpas, su šiurpu juos skaitydavome, nes puikiai supratome, kad tokia diena išauš ir mums. Buvome šiek tiek ramūs, nes su namų savininkais susitarėme, kad galėsime užsibūti, susitarėme, kad galime įruošti mums taip reikalingą karantino patalpą, be kurios prieglaudos veikla tiesiog neįmanoma, nes už remontą grąžins visus išleistus pinigus. Mums buvo leista naudoti teritoriją, pastatus, tik, žinoma, reikėjo palaikyti tvarką.
Reikėtų pradėti nuo to, kad namų savininkai yra tikrai beprotiškai geri žmonės. Įleisdami mus gyventi, jie tikrai nesitikėjo, kad teritorijoje atsiras prieglauda. Tiesą pasakius, to nesitikėjome ir mes. Tačiau nespėjome net pastebėti, kaip į tokią pavirtome. Viskas atrodė labai nekaltai. Vienas, kitas keturkojis, kuriam neišėjo pasakyti „ne“, suvokimas, kad yra vietos, kad turime rankas ir kojas ir tikrai kažkaip suspėsime visais pasirūpinti, kuriuos priimsime, mus privedė prie to, jog teritorijoje pradėjo vienas po kito dygti voljerai, atsirado vis daugiau ir daugiau būdų.
Namų savininkai atvažiuodavo ir kiekvieną kartą rasdavo vis daugiau į juos žiūrinčių akių, vis didesnį triukšmą lipant iš automobilio. Ir netgi tuomet neprieštaravo. Ar kas nors iš jūsų leistų savo sodybą paversti šunynu? Taip, būtent taip savo gyvenvietėje esame vadinami. Nežinome, ar tai komplimentas, ar ne, bet labai į širdį neimame.
Tuomet neleidome sau atsipalaiduoti, nes mūsų buvo prašyta, kad namo vidus nebūtų užverstas gyvūnais. Kažkur reikėjo laikyti katinus, todėl paprašėme leidimo statyti katinų namelį. Leidimą gavome ir lyg šiandien atsimename tuos žodžius, kuriuos pasakė savininkė: „Na, statyk. Juk jei neleisiu – apgyvendinsi name“. Nors name jau gyveno dalis katinų, dar nebuvo toks skaičius, kad labai kristų į akis. Pastatėme namelį ir to vis vien nebuvo gana. Net nepajutome, kaip pradėjome piktnaudžiauti savininkų gerumu.
Ar kas nors iš jūsų leistų savo sodybą paversti šunynu?
Kažkur reikėjo sutalpinti gyvūnus, dėl kurių į mus žmonės kreipėsi vis dažniau ir nepaisė paaiškinimų, kad nėra vietos. Noras padėti buvo daug stipresnis už visas galimas pasekmes. Buvo labai baisu, kai namuose jau gyveno virš 40 katinų ir atvažiavo savininkai. Nustėrome mes, o jie nustėro dar labiau. Namuose nebuvo nė vieno laisvo kambario, kuriame nebūtų gyvūnų. Ir ne vienas jų, ne du, – o daug. Tada pirmą kartą sulaukėme klausimo: „O kur tu miegi?“. Ir jūs nė vienas nežinote, kad mes tikrai neturime kur miegoti. Turime lovą, bet nėra jokio kampelio, kur būtų mūsų poilsio zona. Nėra nė vieno kambarėlio, kur lankytojai ar mūsų svečiai galėtų ramiai atsigerti arbatos ir pasivaišinti saldainiais. Mes net nebeturime virtuvės. Visos namų patalpos seniai įgavo vieną ir vienintelę paskirtį: gyvūnų namai.
Ir kaip liūdna bei pikta, kad visą savo gyvenimą pašventus gyvūnams mes girdime apie mus sklandančias kalbas, jog esame nepatikimi, patys blogiausi, kad netikslingai išleidžiame surinktas lėšas. Tai yra visiškas absurdas. Kas mus pažįsta, tikrai žino, kad gyvename tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip mūsų globojami gyvūnai. Neturime pinigų, neturime prabangaus automobilio. Mūsų gyvūnai gyvena tikrai geriau už mus ir tai dar kartą įrodo, kad viską tikrai išleidžiame tikslingai. Nepaisant to, vistiek visuomet skęstame skolose, nes niekada nepavyks surinkti tiek lėšų, kiek kasdien reikia visai armijai gyvūnų. Juolab, kai išsilaikome tik iš geros valios žmonių paramos, valstybė mūsų niekada nerėmė ir tikrai to niekada nedarys.
Grįžtame prie temos. Sodybos savininkai, pamatę, kad namuose visur vien gyvūnai, nustėro, bet, jūs nepatikėsite, net ir tuomet sukąstais dantimis, nors akivaizdžiai matėsi pyktis ir sumišimas, jie neliepė mums to ištaisyti. Tie žmonės tikrai neapsakomai geri. Juk dauguma žmonių, nuomodami butą ar namą, neleidžia laikyti nė vieno gyvūno, nesvarbu koks jis bebūtų. Šie sutiko su viskuo, net ir su tuo, kas jiems tikrai nepatiko. Tiesa, jie pabrėžė, kad namai virsta į bardaką, bet vis vien neiškėlė jokių sąlygų, nors tikrai galėjo. Iki gyvenimo galo būsime jiems iš visos širdies dėkingi.
Dirbome taip įsijautę, kad dažnai pamiršdavome, jog namai nėra mūsų. Žinojome, kad gyventi čia mums yra leista, vis tikėjome, kad ateis geresnis laikas, gal pavyks surinkti daugiau paramos iš 2 proc. GPM, vis naiviai ir kvailai save raminome, kad galbūt pavyks kažką nupirkti, kad kažką sugalvosime. Žinote, kai kiekviena diena žmogui yra vienoda, nesvarbu, ar tai pirmadienis, ar šeštadienis, kai nėra išeiginių ir vien darbas, tai laikas bėga žaibiškai. Šioje teritorijoje mes esame jau daugiau nei dvejus metus, suvokiame, kad laikas ištiksėjo.
Situacija tokia, kokios labai bijojome. Vakar (sausio 6 d. – aut. past.) atvyko namų savininkai. Jie nusprendė parduoti sodybą. Vos širdis nesustojo! Atrodo, tai lyg mūsų namai, taip pripratome, čia tiek vietos niekam nereikalingiems gyvūnams. Su namų valda yra beveik 2 hektarai žemės, būtų galima tiek daug plėstis, turime ir prūdą, netinkamą maudytis žmonėms, bet tikra laimė vasaros metu šunims. Čia tikrai įdėjome visą savo širdį, visą triūsą ir visas jėgas, šioje sodyboje ir prasidėjo mūsų tikroji veiklos pradžia.
Čia tikrai įdėjome visą savo širdį, visą triūsą ir visas jėgas, šioje sodyboje ir prasidėjo mūsų tikroji veiklos pradžia.
Pirkti sodybą pirmiausia pasiūlė mums ir įvardijo, kad padarėme bardaką, kurio jie nebenori. Suprasdami, kad neturime pinigų, jie pasiūlė pirkti išsimokėtinai. Jei neperkame mes, tuomet ieško pirkėjų, o mums tektų per tris mėnesius atlaisvinti visą sodybą. Tai, atrodo, neįmanoma padaryti ne tik per tris mėnesius, bet ir per pusę metų. Neturime kur eiti. Kas išardys ir išveš tokį kiekį voljerų? Kur tuo metu talpinti šunis, kur padėti katinus? Tiesiog apgailėtina situacija. Jei gyvūnų būtų du, trys, tuomet gali ir pėsčiomis išeiti bet kur, kur veda akys, bet kai jų skaičius senai perkopęs pirmąjį šimtą... Padėtis nepavydėtina ir tikrai nesitikėjome, jog naujieji metai prasidės taip liūdnai.
Jei mes bent turėtume laiko išdovanoti gyvūnus, tuomet galėtume sustabdyti veiklą, bet ir tai nėra įmanoma. Juk bet kam neatiduosime, o galų gale jų nelabai kas ir trokšta. Net nekalbame apie tai, kad sustabdę veiklą turbūt atsidurtume ligoninėje, nes tokios tragedijos negalėtume pernešti. Neįsivaizduojame, kaip reikėtų gyventi nebepadedant gyvūnams, kai iki šiandien visas gyvenimas yra paskirtas tik jiems.
Tad visi galimi sprendimai veda į vieną pusę: kad turime nepasiduoti ir pabandyti pirkti sodybą. O gal tai tikrasis mūsų šansas? Tuo labiau, kad leidžia pirkti išsimokėtinai. Ar gali būti geresnis variantas prieglaudai? Manome, kad ne. Jaučiamės ir labai sumišę, ir lyg gavę išsvajotą šansą, nupirkti sodybą, kurioje yra visa mūsų pradžia, kai iš mūsų nereikalauja visos milžiniškos sumos, kas būtų tikrai neįmanoma.
Mielieji, dabar viskas priklauso tik nuo jūsų. Sodybos kaina yra 37 tūkst. eurų. Savininkai nori pirmo įnašo pasirašant sutartį pas notarą – 7 tūkst. eurų, o likusi suma būtų išmokėta lygiomis dalimis per keletą metų. Mes turime du pasirinkimus: arba per keletą mėnesių surenkame pradiniam įnašui reikalingą 7 tūkst. eurų sumą arba per tris mėnesius išsikraustome. Tik labai bijome, jei ir suteiksite mums bent kruopelytę vilties ir mes bandysime patikėti, kad per keletą mėnesių gali pavykti surinkti šią sumą ir, ne duok Dieve, nepavyks, išsikraustyti per mėnesį bus dar didesnis šokas.
Manome, kad esame įrodę savo atsidavimą, kad pakeitėme didžiulio kiekio gyvūnų likimus į gerąją pusę ir dar šiandien globojame daug gyvūnų, kurie yra priklausomi tik nuo mūsų. Labai tikime, jog ir jūs manote, kad esame pasiruošę nepasiduoti, kad esame verti turėti savo teritoriją, iš kurios niekuomet nebereikėtų išeiti.
Nežinome, kaip paprašyti, bet labai prašome: padėkite mums nepasiduoti. Kai pagalvojame, kad kolegoms turimoms skoloms padengti per tris dienas pavyko surinkti daugiau nei 15 tūkst. eurų, atsiranda lašelis vilties. Negi mums negali pavykti surinkti perpus mažesnės sumos per keletą mėnesių?
Labai prašome, jei palaikote, jei manote, kad mes esame reikalingi gyvūnams, tuomet maldaujame – padėkite. Net ir mažiausia auka yra aukso vertės. Jau seniai pažadėjome jūsų nenuvilti, bet šįkart galime prisiekti net atsiklaupę. Pažadame verstis per galvą, kad padėtume beglobiams gyvūnams. Tik padėkite mums.“
Galintiems prisidėti, rekvizitai:
A/s LT52 7300 0101 5031 5752 Swedbank
A/s LT35 7044 0600 0819 2767 SEB
Swift:HABALT22
Gavėjo kodas: 304425464
Gavėjo pavadinimas: asociacija „Gyvūnų užuovėja“.
Mokėjimo paskirtyje nurodykite: Gyvūnų namams
Mūsų PayPal : deruteciuva@gmail.com
