2015 m. Lietuvoje buvo pradėti daugiau nei 10 tūkst. ikiteisminių tyrimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Tarp nukentėjusiųjų – 79,3 proc. moterų ir 14,5 proc. vyrų. Matyti ir didelis atotrūkis tarp įtariamų smurtautojų – tais pačiais metais tokių moterų buvo 7 proc., vyrų – 92 proc. Statistika rodo, kad moterys sudaro absoliučią daugumą nukentėjusiųjų, tad yra pagrindo kalbėti apie smurtą artimoje aplinkoje lyties pagrindu.
Ne visos smurto artimoje aplinkoje formos – atpažįstamos
2017 m. birželį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotame tyrime teirautasi apie smurto formas, ateinančias į galvą, kuomet kalbama apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje. Dažniausiai smurtas prieš moteris buvo asocijuojamas su fiziniu smurtu (72 proc.), tokiu kaip stumdymas, smogimas delnu, daiktų mėtymas ir pan.
Visgi, kitokios smurto formos, kaip matyti, buvo paminėtos kur kas rečiau. Pavyzdžiui, tik 1 iš 4 apklaustųjų pagalvoja apie psichologinį ir tik 6 proc. pamini seksualinį smurtą. Pastaraisiais atvejais dažniau apie tokias smurto rūšis susimąsto aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys, galima spėti, daugiau susipažinę su smurto artimoje aplinkoje specifika. Ekonominės prievartos respondentai paminėti nebuvo linkę. Verta pasakyti, kad būtent vyrai dažniau buvo linkę neįvardinti fizinio, psichologinio, seksualinio bei ekonominio smurtavimo kaip prievartos formų. Dažniausiai tai – vidutinio amžiaus (45–54 m.) vyrai. Moterys dažniau linkusios teigti, jog tai yra smurtas.
Kalbant apie konkretesnes situacijas, aiškėja tendencija vienas situacijas laikyti rimtesniu smurtu nei kitas. Didžiuma gyventojų (93 proc.) sutinka, jog vyro trenkimas moteriai per veidą yra smurtas artimoje aplinkoje. Visgi, draudimą moteriai eiti į darbą smurtu laiko tik kas antras respondentas. Tendencija pateisinti ekonominę moters kontrolę Lietuvoje buvo pastebėta ir anksčiau. 2016-ųjų metų Eurobarometro apklausa parodė selektyvų požiūrį į smurtą artimoje aplinkoje – Lietuvos gyventojai vienas smurto formas laiko „švelnesnėmis“ nei kitas. Ekonominį smurtą tuomet pateisino 35 proc. respondentų, t. y. dvigubai daugiau negu ES vidurkis. 2017-ųjų vasarą darytos apklausos rezultatai parodė, kad ekonominės moters laisvės ribojimas buvo pateisinamas dar daugiau – draudimas moteriai dirbti smurtu nelaikomas 41 proc. Lietuvos gyventojų. Tyrimas leidžia teigti, jog ekonominis smurtas išlieka labiausiai toleruojama smurtavimo forma.
Galvojama, kad dėl smurto kaltos… Pačios moterys
Tarp Lietuvos gyventojų galima pastebėti kitą vyraujančią nuomonę, kad smurto prieš moteris priežastis – pačios moterys. Kas antras lietuvis mano, esą smurtą nukentėjusiosios žinojo, į kokius santykius veliasi (51 proc.), jos „sutirština spalvas“ (53 proc.) arba pačios išprovokuoja partnerio smurtą (53 proc.). Toks atsakomybės aukai perkėlimas, vėlgi, labiau būdingas vyrams. Visiškai su teiginiu, kad „jei nori, moteris visada gali nutraukti santykius/išsiskirti su smurtaujančiu vyru“, sutinka kas antras, iš dalies – dar 35%. Tai aiškiai parodo, kad Lietuvos visuomenėje gajus aukos kaltinimo modelis, kai dėl to, kas nutiko, neva kalta nukentėjusioji, bet ne nusikaltėlis. Lyginant su 2016 m. atliktu tyrimu, galima sakyti, jog aukos kaltinimo tendencija ne tik nemažėja, tačiau stebimas ir jos augimas.
Įdomu tai, kad nors smurtas prieš moteris dažnu atveju pateisinamas, visgi sutariama, kad nukentėjusiai moteriai padėti reikia. Daugiau kaip 90 proc. respondentų mano, kad gydytojai ir vaiko teisių specialistai turi suteikti galimai nuo smurto nukentėjusiai moteriai informaciją, ką daryti. Kiek mažiau (85 proc.) respondentų mano, kad šie specialistai turi patys informuoti pareigūnus apie tokius atvejus. Tam labiausiai pritaria gyvenantieji didmiesčiuose ir aukštąjį išsilavinimą įgiję respondentai.
Tai, kad reikia palaikyti moteris, norinčias nutraukti santykius ar išsiskirti su smurtaujančiu vyru, mano didžioji dalis (95 proc.) respondentų, bet dažniau su tuo iš dalies linkę nesutikti socialiai pažeidžiamam visuomenės sluoksniui priklausantys asmenys – žemiausias pajamas gaunantieji (iki 240 eurų asmeniui) ir bedarbiai. Galbūt galima manyti, jog poreikis išlikti ekonomiškai stabiliam(-iai) gali lemti įsitikinimą gyventi kartu, net jei tarpusavio santykiai dažnai grįsti sisteminio smurto protrūkiais.
Vis dar paplitęs normatyvinis mąstymas
Iš aptartų rezultatų matyti, jog Lietuvos gyventojai, kalbėdami apie smurtą prieš moteris, dažniausiai turi omenyje fizinį smurtą, o kitos smurto atmainos – psichologinis, seksualinis smurtas – dažnai nepastebimos arba nelaikomos smurtu. Ekonominė moters priklausomybė nuo vyro išlieka labiausiai pateisinama. Tokį santykių modelį galima suprasti per tradicinius lyčių vaidmenis, kuomet privati namų sfera asocijuojama su moterimi, o pareiga uždirbti pinigus ir išlaikyti šeimą yra vyro uždavinys.
Nors visuomenė sutartinai teigia, kad nukentėjusiai moteriai reikalinga pagalba, vis dėlto vyrauja nusistatymas, kad nukentėjusioji dėl to, kas jai nutiko, yra kalta pati – jai permetama atsakomybė dėl nesėkmingai susiklosčiusių santykių. Tuo pačiu galvojama, kad moteris yra pakankamai savarankiška palikti smurtautoją, jei tik iš tiesų to norėtų. Tačiau dažnai pamirštama, kad moterys dėl to rizikuoja savo ar vaikų sveikata bei saugumu, neturi ekonominių resursų pradėti savarankišką gyvenimą. Dažna moteris net ir po skyrybų susiduria su partnerio persekiojimu. Panašu, jog smurtas prieš moteris išlieka didele socialine problema, kuriai spręsti reikalinga kiekvieno iš mūsų atsakomybė.
2017 m. birželio mėn. reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą atliko RAIT, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu. Ši apklausa yra dalis projekto „Stop smurtui prieš moteris: nuo sąmoningumo didinimo iki nulinės tolerancijos aukų kaltinimui“.
