Šių varžybų tikslas yra puoselėti snaiperinio šaudymo tradicijas, keistis patirtimi, palyginti įgūdžius, bendrauti ir populiarinti taiklųjį šaudymą bei snaiperio specialybę tarp Lietuvos Respublikos jėgos struktūrų bei NATO partnerių.
Rekordinis dalyvių skaičius
Varžybos „Snaiperių diena“ yra organizuojamos jau devintą kartą. JLMC snaiperių rengimo ekspertas ir varžybų vyr. teisėjas viršila Ernestas Kuckailis džiaugiasi, kad šios varžybos jau tapo tradicinėmis ir šiemet pavyko prikviesti daug dalyvių: „Viskas prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį, kai mes pradėjome bendradarbiauti su greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ snaiperiais.
Tuo metu kariuomenėje dar neturėjome savo snaiperių būrių, buvo tik pavieniai to amato besimokantys kariai. Tad ir kilo mintis retkarčiais surinkti visus Lietuvos snaiperius į vieną vietą, surengti tokį daugiau pramoginį pašaudymą. Iš pradžių ta grupė buvo labai nedidelė, apie 20 žmonių. Vėliau prie tokių susitikimų prisijungė taiklieji šauliai iš kitų jėgos struktūrų, tada kilo mintis pakviesti snaiperius ir iš kitų šalių. 2015 m. surengėme jau pirmas tarptautines varžybas.
Dalyvių skaičius kiekvienais metais auga. Ypač tai pasijautė šiemet, kai pakvietėme dalyvauti ir Lietuvos tolimojo šaudymo federacijos, Šaulių sąjungos narius. Tad šiemet susirinko rekordinis dalyvių skaičius – 112 asmenų, arba 56 komandos. Bent po vieną komandą atsiuntė skirtingi Lietuvos kariuomenės, VRM daliniai, kai kurios užsienio valstybės taip pat užregistravo po kelias komandas. Tarp užsienio atstovų daugiausiai dalyvių atsiuntė šalys, kurių kariai tarnauja NATO priešakinių pajėgų batalionuose Lietuvoje ir Latvijoje, jiems nebuvo toli atvažiuot.“
Varžybų dalyviai varžėsi keturiose skirtingose rungtyse. Pirmame pratime snaiperiai šaudė palyginti mažu 100 m atstumu, tačiau į labai mažus taikinius – jų ant A4 formato lapo buvo išdėstyta net septyni. Mažiausias taikinys yra 10x10 mm, didžiausias – 40x40 mm dydžio. Be to, snaiperis turi šaudyti į taikinius atrėmęs ginklą į porininko kūną. Šiuo atveju reikia tarpusavio bendradarbiavimo, veiksmų koordinavimo. Pvz., svarbu ne tik šaulio, bet ir porininko kvėpavimas, gebėjimas pasiruošti šūviui.
Antroji rungtis yra standartinė, ji kiekvienais metais tokia pati. Varžybų dalyviai šaudo fiksuotu 400 m atstumu. Ant taikinio yra pritvirtintos penkios standartinės stendinio šaudymo lėkštutės, o žemiau – standartinis A4 formato taikinys su skirtingomis pataikymo zonomis. Šaulys turi penkiais šūviais peršauti visas lėkšteles, o dar penki šūviai skirti surinkti kuo daugiau taškų standartiniame taikinyje.
Trečiajame ugnies ruože šaudoma į maksimaliu 600 m atstumu esančius taikinius. Snaiperiui tai nėra didelis atstumas, tačiau sąlygos yra truputį pasunkintos: pirmiausia šaulys turi su ginklu rankose nubėgti 200 metrų, o tik tada šaudyti. Po tokio pabėgiojimo pakinta kvėpavimas, padažnėja širdies dūžių skaičius, todėl atlikti taiklų šūvį tampa gerokai sunkiau. O laiko atsigauti nėra, nes visam pratimui skiriamos tik 4 minutės, per kurias dar reikia spėti atlikti 5 šūvius į skirtingais atstumais išdėstytus taikinius. Tai reiškia, kad šaulys po kiekvieno šūvio dar turi perskaičiuoti atstumus ir iš naujo suderinti ginklo taikiklius.
Paskutiniame pratime dalyviai 150 m atstumu šaudė į įstrižą juostą su besikaitaliojančiomis mėlynomis ir raudonomis zonomis. Pataikius į mėlyną zoną taškai pelnomi, o į raudoną zoną – prarandami.
Skirtingi ginklai ir patirtys
Šiemet pirmą kartą varžybose dalyvaujantys snaiperių instruktoriai iš džiaugėsi nauja patirtimi. „Su Lietuvos kariuomenės taikliaisiais šauliais bendradarbiaujam jau senokai, jie nuolat atvyksta pas mus ir padeda vystyti snaiperių pajėgumus, – sako ukrainiečiai snaiperių instruktoriai Romanas ir Serhejus. – Asmeninių kontaktų dėka buvom pakviesti ir į šias varžybas. Mums itin naudinga pažiūrėti, kaip rengiami taiklieji šauliai NATO kariuomenėse, kokiais ginklais jie šaudo. Be to, mums visada malonu pas jus atvažiuoti, nes lietuviai mus labai šiltai priima.“
Beje, ukrainiečiai instruktoriai į varžybas atsivežė ypatingą ginklą – šautuvą UKROP. Tai grynai ukrainietiškas gaminys, sukurtas pusiau automatinio amerikietiškos karabino AR-10 pagrindu. Šautuvas yra 0,308 colio kalibro, jo efektyvus šūvio nuotolis – virš 1000 m. Šis ginklas Ukrainos kariuomenėje pamažu keičia rusiškus snaiperio šautuvus SVD.
Viršila E.Kuckailis sako, kad jį sužavėjo šio ginklo pavadinimas: „Kaip žinia, žodžiu „ukrop“ (rusų k. – krapas) Ukrainos karius pašaipiai vadina Donbaso separatistai, tačiau ukrainiečiai tai priima nepiktai, kai kurie net nešioja antsiuvus su šiuo žodžiu ir krapo atvaizdu. Bet kad jie oficialiai šiuo žodžiu pavadintų ginklą – nesitikėjau, net nustebau. Tai rodo, kokį subtilų humoro jausmą turi ukrainiečiai“.
Dauguma Lietuvos kariuomenės snaiperių varžybose naudojosi belgiškais šautuvais FN-SCAR. Ir, kaip parodė rezultatai, šis ginklas yra itin patogus ir taiklus, nes juo buvo iškovota pirmoji vieta vienoje kategorijoje. Šiuo ginklu naudojasi ir KASP 2-oisios rinktinės taiklusis šaulys Domantas, kuris dar tik pradeda snaiperio kelią.
„Į kariuomenę atėjau 2014 m., prasidėjus įvykiams Ukrainoje. Bazinio kurso metu neblogai pasirodžiau šaudymo pratybose, todėl tapau taikliuoju šauliu, kuriuo tarnauju iki šiol. Šioms varžyboms specialiai nesiruošiau, tik vakar pašaudžiau per ginklo prišaudymo procedūrą. Rungtys įdomios ir nelengvos, ypač trečioji, nes čia šaudymo poziciją užimi po fizinio krūvio, su padažnėjusiu pulsu, be to, taikiniai išdėstyti skirtingais atstumais. Papildomų problemų sudaro ir nepastovūs vėjo gūsiai, todėl laukiam kol vėjas aprims ir tik tada šaunam. Bet privalu sekti ir laiką, kad jo užtektų įvykdyti visus šūvius“, – smulkmenomis dalinasi karys savanoris Domantas.
Skirtinga kulkos forma ar tas pats duslintuvas ženkliai keičia šūvio balistiką.
Varžybose taip pat dalyvavo Viešojo saugumo prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, Lietuvos tolimojo šaudymo asociacijos nariai bei Lietuvos Šaulių sąjungos taiklieji šauliai. Būtent šauliams tokios varžybos suteikia idealias galimybes tobulėti. „Esame dėkingi Lietuvos kariuomenei, kad į šias varžybas kviečia ir mus, – sako Vilniaus Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės šaulys K.Ivanauskas. – Šaulių sąjunga neturi savo šaudyklų, tai didžiulė problema, todėl džiaugiamės kiekviena proga pasitreniruoti. Nuolat akcentuojame šaudyklų trūkumą Sąjungos vadovybei, bet kol kas situacija yra tokia kokia yra.“
Paklaustas kodėl Šaulių sąjungai yra svarbu turėti tokius specialistus, kaip taiklieji šauliai, K.Ivanauskas teigia: „LŠS yra nors ir visuomeninė, bet sukarinta organizacija. Krizės ar konflikto atveju viena iš mūsų funkcijų būtų svarbių objektų apsauga, pagalba kariuomenei, todėl šaudymo įgūdžius svarbu turėti kiekvienam šauliui. Be to, mes treniruojamės ir tobulėjam tik savo lėšų sąskaita, valstybei nieko nekainuojam, tad norėtųsi bent gauti sąlygas treniruotis. Tokios varžybos ir suteikia puikias sąlygas tą daryti.
Varžybose dalyvauja net 18 LŠS narių iš kelių rinktinių. Bet problema ta, kad visi šaudo skirtingais ginklais ir net skirtinga amunicija, nėra bendro Sąjungos nustatyto standarto. Be to, šauliams negalima naudotis A kategorijos šaudmenimis ir priedais (pvz., duslintuvais), o tai irgi apsunkina tobulėjimo procesą. Juk net ir skirtinga kulkos forma ar tas pats duslintuvas ženkliai keičia šūvio balistiką...“
Ko reikia norint tapti geru snaiperiu
Varžybų vyr. teisėjas ir pats patyręs snaiperis E.Kuckailis teigia, kad tapti snaiperiu gali tikrai ne kiekvienas: „Visų pirma, žmogus turi pats norėti mokytis šio amato, čia negali būti jokios prievartos. Jam turi tas patikti. Iš tiesų, daugeliui snaiperių ar taikliųjų šaulių tai yra ne tik darbas, bet ir hobis ar net gyvenimo būdas.
Savaime aišku, yra ir tam tikras savybių, kurias privalo turėti snaiperis, sąrašas. Žmogus turi būti fiziškai sveikas, turėti gerą regėjimą, būti kantrus ir dėmesingas detalėms. Be to, reikalingos ir tam tikros fizikos, balistikos, netgi kūno anatomijos bei fiziologijos žinios, taip pat žinios apie ginklus, šaudmenis.
Kad tapti patyrusiu snaiperiu, reikią tą darbą intensyviai dirbti ne mažiau trijų metų. Tik tuomet atsiranda tam tikri įgūdžiai, raumenų atmintis. Ir tam, kad tų įgūdžių neprarasti, reikia nuolat šaudyti. Netgi po ilgesnių atostogų snaiperiui reikia tam tikro laiko, kad vėl pasiektų buvusią formą.“
Lietuvos kariuomenėje atskiri snaiperių būriai atsirado palyginti neseniai. Pirmieji specialistai buvo paruošti prieš 4-5 metus kunigaikščio Algirdo mechanizuotame batalione, o dabar jau kiekvienas mechanizuotas batalionas turi savo didesnius ar mažesnius snaiperių būrius su visa reikalinga ginkluote.
Paklaustas su kokiomis problemomis susiduria snaiperiai, E.Kuckailis nedvejoja: „Pagrindinis snaiperio priešas – gamtos sąlygos, ypač vėjas. Štai ir šiandien varžybų dalyviai skundėsi, kad nuo miško pusės pučia nepastovaus vėjo gūsiai, kurie nunešą kulką tai į kairę, tai į dešinę. Įtakos šūviui turi ir saulės ryškumas, oro temperatūra, drėgmė.
Apskritai, snaiperių varžybos įdomios tuo, kad nugalėtojai paaiškėja tik pasibaigus varžyboms. Netgi paskutinis šūvis gali kardinaliai keisti rezultatus.“
Susumavus visų rungčių rezultatus paaiškėjo, kad standartinių ginklų kategorijoje taikliausias buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono snaiperis, „Open“ kategorijoje – Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko štabo viršininkas plk. ltn. Mindaugas Spėčius, o pusiau automatinių ginklų kategorijoje taikliausiai šaudė vienas iš Norvegijos kariuomenės snaiperių.
Varžybų dalyviai nekantriai laukia kitų metų, kuomet vėl susitiks Rukloje ir galės išbandyti savo akies taiklumą.
