Jie siūlo, kad savivaldybėje, kur tautinė mažuma, remiantis visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau kaip trečdalį visų gyventojų, bendraujant su šios savivaldybės teritorijoje esančiais viešojo administravimo subjektais, asmuo turėtų teisę vartoti tos tautinės mažumos kalbą. Jis galėtų į savivaldybės įstaigas, įmones, kitas valstybines institucijas kreiptis raštu arba žodžiu tos tautinės mažumos kalba.
Be to, pagal projektą, tokioje savivaldybėje savivaldybės institucijų teikiama vieša informacija ir pirminė teisinė pagalba galėtų būti teikiama ne tik valstybine, bet ir tos tautinės mažumos kalba.
Projektu taip pat būtų įteisinti nelietuviški gatvių, vietovių, įstaigų pavadinimai. Šiuo atveju siūloma žiūrėti ne į savivaldybės, o į seniūnijos gyventojų sudėtį.
„Seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje, kurioje tautinė mažuma, remiantis naujausio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau 1/3 nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus, esančių gyvenamųjų vietovių, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai, topografiniai ženklai greta valstybinės kalbos, atitinkamos savivaldybės atstovaujamosios institucijos sprendimu, gali būti užrašomi ir tos tautinės mažumos kalba“, – rašoma projekte.
Tokiems ženklams ir iškaboms turėtų pritarti šios seniūnijos gyventojų apklausoje sudalyvavusių asmenų dauguma.
Projekto autoriai teigia siekiantys įstatymo lygmeniu užtikrinti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises, įgyvendinti valstybės įsipareigojimus išlaikyti ir puoselėti tautinių mažumų tradicijas, kultūrinį, kalbinį bei religinį identitetą.
„Atsižvelgiant į pastarųjų metų Lietuvos geopolitinę padėtį, vienas iš kertinių nacionalinio saugumo užtikrinimo uždavinių yra visuomenės vienybės skaldymo tautiniu pagrindu prevencija. Ypatingai jautrioje situacijoje atsiduria lenkų tautinė mažuma, nesyk kėlusi kalbinio identiteto klausimus. Tinkamas Tautinių mažumų konvencijoje numatytų teisių perkėlimas į nacionalinę teisę išspręstų nemažai ilgamečių ginčų bei nereikalingų įtampų su kritiškai svarbia saugumo atžvilgiu strategine Lietuvos partnere Lenkija“, – teigiama projekto aiškinamajame rašte.
Šis projektas Seimo posėdžių sekretoriate registruotas ketvirtadienį, kai į Lietuvą po aštuonerių metų pertraukos atvyko Lenkijos prezidentas.
Vienas iš projekto autorių Algirdas Sysas BNS sakė, kad projekto pasirodymas netyčia viešai sutapo su šiuo vizitu.
„Gana ilgai vyko derinimas, ieškota formuluočių, kurios neiššauktų iškart karštų diskusijų“, – teigė parlamentaras.
Jis teigė, kad toks įstatymas būtinas, norint užtikrinti tautinių bendrijų teises.
„Kodėl Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, kitose šalyse gali būti tokie užrašai, o pas mus – ne? Italijoje mačiau ženklus trimis kalbomis. Tik pas mus galvojama, kad jeigu atsiras abėcėlėje viena nauja raidė, nustosime lietuviškai kalbėti“, – sakė A. Sysas.
Anot jo, dėl vietovardžių, gatvių pavadinimų rašymo siūloma atsižvelgti į seniūnijų, o ne į savivaldybių gyventojų sudėti dėl to, kad yra kaimų, kur beveik 100 proc. gyvena kitataučiai.
„Ten pirmiausia užrašas būtų lietuviškai, o šalia – lenkiškai. Ir visi būtų laimingi“, – BNS tvirtino socialdemokratas.
Tautinių mažumų įstatymo Lietuvoje nėra nuo 2010 metų, kai baigė galioti tuometinė redakcija.
Praėjusią Seimo kadenciją būta mėginimų priimti tokį dokumentų, bet jie nesulaukdavo daugumos palaikymi parlamente.
2011 metų Gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių gyventojai. Lietuviai sudarė 84,2 proc. šalies gyventojų, lenkai – 6,6 proc., rusai – 5,8 proc. gyventojų.
Statistikos departamento duomenimis, Šalčininkų rajono savivaldybėje per surašymą gyveno 77,8 proc. lenkų tautybės žmonių, Vilniaus rajone – 52,1 proc., Trakų – 30,1 proc., Visagine daugiau kaip pusę gyventojų – 51,9 proc. – sudarė rusų tautybės asmenys.
