Visuomenė socialinio darbuotojo darbą dar gana dažnai įsivaizduoja primityviai – socialinių įgūdžių stokojančios šeimos, šeimos, negebančios pasirūpinti savo vaikais, žmonės, patiriantys problemų dėl savarankiško funkcionavimo socialiniame gyvenime, atskirtį išgyvenantys žmonės. Tačiau, sako 15min pašnekovės, jei toks socialinio darbuotojo portretas ir buvo, tai jis buvo seniai. Gal prieš dešimt, o gal ir prieš 15 metų.
Pokalbis su Jonavos socialinių paslaugų centro specialistėmis – apie socialinio darbuotojo kasdienybės tiesas ir mitus, kylančius iššūkius ir istorijas, kurios nutinka jų darbe.
– Ar seniai jau dirbate socialinį darbą? Ir kiek jis skiriasi nuo to, kas buvo seniau?
L.Duličienė: Daugiau nei 15 metų. Buvo laikas, kai savo priežiūroje turėjau net 54 šeimas. Buvo visiškai neadekvatu.
V.Demidenko: Kai buvo tiek šeimų – tu neturi kada įsigilinti į situacijas, todėl matai tik pasekmes. Dabar vienas darbuotojas dirba su 10–15 žmonių ar šeimų.
D.Ročkina-Montrimavičienė: Žinoma, dabar viskas kitaip, nei pradėjus veiklą. Tada, kokiais 2009-aisiais, apie tikrąjį socialinį darbą sunku buvo kalbėti, nes mes tik gesinome gaisrus, sprendėme krizes. Jei savo priežiūroje turi 30–40 šeimų, tai tik prabėgi ir matai, kur dega. Tada ten gesini. Šiandien mes galime analizuoti problemas, veikti kartu su žmogumi, o ne už jį. Tada tam nebuvo laiko.
– Ir požiūris, turbūt, buvo kitas? Iki šiol pamenu, kai viena bičiulė sakė savo vaikui: jei mokykloje elgsiesi blogai, eisi pas socialinę. Arba kad socialinis darbuotojas yra tas, kuris dirba su visuomenėje asocialiomis vadinamomis šeimomis.