Pernai pradėjus įgyvendinti vaiko teisių apsaugos pertvarką, kuria siekiama kad šalyje 2021-aisiais iš viso nebeliktų vaikų globos namų, dar svarbesnis vaidmuo tenka globėjams.
Šiuo metu Lietuvoje yra 7047 globojami vaikai, rodo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAS) duomenys.
Iš jų – trys ketvirtadaliai yra globojami šeimoje, o likusieji – šeimynose, globos centruose arba globos institucijose. Nors pastarosios yra reorganizuotos arba pakeistos į bendruomeninius vaikų globos namus, atstoti gyvenimo šeimoje negali.
Globėjų trūkumas jaučiamas visoje Lietuvoje, ne išimtis yra ir Radviliškio savivaldybė, kurioje su globėjų šeimomis dirba socialinė darbuotoja Samanta Lapinskaitė. Prieš įsidarbindama Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre (RPBSPC), ji ketverius metus socialinį darbą dirbo mokykloje.
O dabar jau penktus metus yra atestuota GIMK (Globėjų, budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programa – red.) vyr. socialinė darbuotoja, kuri ieško globėjais galinčių tapti žmonių, su jais bendrauja, veda mokymus, padeda pasiruošti vaiko atėjimui į šeimą ir suteikia pagalbą iškilus sunkumams.
Vieta, kurioje laukiami ir abejojantys
Paprastai Radviliškyje įsikūrusiame pagalbos Globos centre per metus yra organizuojami mokymai dviem arba trims žmonių grupėms. Jie trunka apie tris mėnesius ir yra skirti ne tik jau tvirtai apsisprendusiems dėl globos, bet ir daug abejonių turintiems žmonėms.
S.Lapinskaitė sako, kad būtent mokymų metu tos abejonės gali pasitvirtinti arba yra išsklaidomos. Todėl ragina visus, kurie yra bent kartą pagalvoję apie globą, nebijoti ateiti, klausti ir kalbėtis.
Pasibaigus mokymams parengiama išvada, ar globėjai yra pasirengę ir gali į savo šeimą priimti augti vaiką. Iš visų atėjusių į mokymus apie 15-20 žmonių, tai yra daugiau nei trečdalis, tampa naujais globėjais.
Dabar jų Radviliškio savivaldybėje dar trūksta apie 20, nes paramos šeimai centre gyvena 27 vaikai.
Tačiau daugiausia jų yra paaugliai, kai kurie turi negalią, todėl šansai, kad greitu metu jiems bus rasti globėjai dar sumažėja, sako socialinė darbuotoja.
Tačiau pabrėžia, kad globėjai turi būti pasiruošę ir suprasti riziką, todėl geriau mažiau globėjų, bet visi tvirtai apsisprendę ir pasiruošę galimiems iššūkiams.
Įpročius parsineša iš biologinės šeimos
S.Lapinskaitė pasakoja, kad globėjų šeima tik iš dalies yra naujas lapas vaikų gyvenime, nes šie iš savo biologinės šeimos parsineša traumų bei įvairiausių įpročių.
Pavyzdžiui, viena mergaitė, patekusi į naują globėjų šeimą, rytais keldavosi 4–5 valandą ryto. Iš pradžių globėjai nesuprato tokio jos elgesio ir vis sakydavo, kad ji gali miegoti kur kas ilgiau, ypač tomis dienomis, kai nereikia eiti į mokyklą. Tačiau išsikalbėję suprato, kad toks įprotis atkeliavo iš gyvenimo su biologiniais tėvais.
„Pasirodo, ji savo biologinėje šeimoje buvo įpratusi, kad ryte, prieš atsikeliant tėvams, turėdavo paruošti pusryčius ir jeigu to nepadarydavo, gaudavo pylos. Jai buvo tuo metu apie 12 metų. Yra visokių tokių istorijų ir globėjai turi tam pasiruoši
Bet tai nėra patys baisiausi dalykai. Baisiausia, kai reikia pagalbos iš policijos, jei vaikas pabėga, neištveria. Kai reikia pasakyti, iki kada reikia grįžti, o būna negrįžta ir per naktį“, –pasakoja ji.
S.Lapinskaitė pabrėžia – tai nėra nuolatiniai atvejai, tačiau globėjai turi būti pasiruošę viskam, kad iškilus pirmiesiems sunkumams nenuspręstų globos atsisakyti.
Su globėjais dirbantys specialistai pirmąsias dienas kartu vadina „medaus mėnesiu“, nes pradžioje viskas atrodo labai gerai, stengiasi tiek šeima, tiek vaikas. Tačiau praėjus kažkiek laiko, vaikai ima bandyti savo globėjų kantrybę, rodyti kaprizus, nenori elgtis pagal tam tikras taisykles, nes tokių neretai biologinėje šeimoje jie tiesiog neturėjo.
Pasak S.Lapinskaitės, vaiko ir globėjo santykio mezgimas kiekvienu atveju labai skirtingas, todėl ir taikomos priemonės gali būti vienodos. Tačiau pokalbis ir pavyzdžio rodymas yra kertiniai dalykai, kurie padeda vaikui gyti ir stotis ant kojų.
„Kai žinome, kad vaikas tikrai pasiliks ir gyvens, nes į savo biologinę šeimą galimybių grįžti nebėra, visada sakome, duokite vaikui galimybę įsirengti savo kambarį, išsirinkti savo patalynę, užvalkalus. Jei sienos nedažytos, gal vaikas gali išsirinkti tapetus, gal žaisliuką, pasistatyti kaip nori lovą.
Pradėti galima nuo paprasčiausių dalykų, pratinti kartu valgyti pusryčius, palaipsniui nustatyti tam tikras ribas, taisykles. Vaikams dažnai sunkiai sekasi su kitais bendrauti, jie rėkia, keikiasi, todėl globėjai tiesiog sėdi ir kalbasi su jais. Ir aišku, per savo asmeninį pavyzdį. Kokį pavyzdį neši, tokį ir turėsi, nors kelias ir labai ilgas“, – sako S.Lapinskaitė.
Visi skuba teisti
Ji pabrėžia, kad šiuo atveju nereikia nužmoginti ir tų šeimų, iš kurių vaikai yra paimami. Socialinis darbuotojas, pasak jos, ypač turėtų neskubėti teisti, ką paprastai daro kiti žmonės, bet įsigilinti į istoriją.
„Anksčiau, kol nedirbau su globomis, net nematydavau riziką patiriančių šeimų ir galvodavau, kaip jie gali gyventi tokį gyvenimo būdą. Teisiau juos, ne iš aukšto žiūrėjau, bet su pykčiu, panieka.
Tačiau kai pradedi domėtis istorija, supranti, kad lygiai taip pat ir biologiniai tėvai praėjo tokį kelią ir dar žiauresnį. Jie gyvenime neturėjo nei į ką atsiremti, nei atsispirti, nei kas jiems padėtų. Sunku, kai viduje neturi stiprybės, nuo ko atsispirti. Todėl svarbu nenuteisti“, – sako ji.
Ir apgailestauja, kad net ir sulaukę pagalbos, tokie tėvai neretai jos nemoka priimti ir savo vaikus palieka auginti kitiems.
Sunku, kai viduje neturi stiprybės, nuo ko atsispirti. Todėl svarbu nenuteisti.
Tačiau teisiami ne tik šie tėvai, bet ir jų vaikai. Neva užaugę sudėtingose šeimose iš karto tampa blogais žmonėmis.
„Visi sako, juk tie vaiknaminiai, jie ir vogs, ir keiksis.
Pamenu, šeima pasiėmė tris vaikiukus ir kaimynai sukilo, sako daržus iškas, langai bus išdaužyti. Toks yra visuomenės požiūris, vaikus nuteisia, nuvertina – jei tėvai nesugebėjo vaikais pasirūpinti, tai jie bus tokie pat. Bet kai tu vaiką įdedi į gerą, rūpestingą šeimą, kuri atjaučia, supranta, rodo pavyzdį ir vertybes, vaikas pasikeičia“, – savo patirtimi dalijasi ji.
Todėl ir globėjai, žengę tokį svarbų ir atsakingą žingsnį – užauginti ne savo biologinį vaiką šeimoje, patiria labai daug spaudimo, mano specialistė. Negana to, kad jų šeimą nuolat lanko socialiniai darbuotojai ir psichologai, aplinkiniai žmonės stebi globėjus lyg pro padidinamąjį stiklą ir tarsi laukia suklystant.
Viena sėkminga istorija atperka šimtus nesėkmių
Pati S.Lapinskaitė, kuriai tenka sugerti gerąsias ir sunkiąsias patirtis, sako, kad savo darbą reikia mylėti, kitaip jo dirbti pati negalėtų. Nors vaikystėje svajojo kaip tėtis būti policininke, dėl sveikatos problemų šią svajonę turėjo pamiršti, bet suprato, kad socialinis darbas ne ką mažiau reikalingas žmonėms.
„Sakiau nuo vaikystės – jeigu gyvenime pavyks padėti bent vienam vaikui, šeimai, žmogui, tada savimi didžiuosiuosi ir man to tikrai gyvenime užteks, tai ačiū Dievui ir ne vienam padėjau“, – sako kasdien su vaikų globa dirbanti specialistė.
Ji pabrėžia, kad dirbant tokį darbą aplinkinių žmonių, šeimos, bendradarbių, vadovų palaikymas yra itin svarbus. Tačiau labiausiai padeda gerieji pavyzdžiai.
„Buvau labai smarkiai perdegusi, buvo momentas, kai galvojau, kam man to reikia, jeigu darbas kenkia man pačiai“, – prisimena ji.
Bet tada S.Lapinskaitė svečiuose sulaukė šeimos, kuriai prieš pusmetį padėjo įsiglobinti mergaitę. Šeima savo vaikų turėti negalėjo, o mergaitė buvo paimta iš biologinės šeimos dėl nepriežiūros.
„Atėjo šeima ir netikėtai atsirado vaikutis, mes juos sujungėme ir jie po pusės metų pas mus atėjo, kai galvojau, kad lūšiu. Ir tada pamačiau jų šypsenas, kaip jie net supanašėjo, taip viskas buvo gražu.
Globėja pasakojo, kad po pusės metų gyvenimo kartu tas vaikas paklausė, kur tu, mama, buvai anksčiau? Kodėl anksčiau manęs neieškojai? Labai jautru, tokie dalykai veža, – susigraudina ji. – Vienas geras dalykas gali atstoti šimtą blogų.“
Visų problemų sprendėjas – pokalbis
Mums kalbant S.Lapinskaitė akcentuoja, kad kiekvieną žingsnį turi lydėti pokalbis. Jis padeda vaikui pritapti šeimoje, globėjams apsispręsti, o jai pačiai – racionaliai žiūrėti į darbą.
„Reikia su savimi kalbėti. Užsiauginti odą. Pradžioje visų gaila ir pasitaikius nesėkmingam atvejui imi save kaltinti. Pradžioje vaikščiojau nuolat nunarinus galvą. Bet turi suvokti, kad visiems nepadėsi ir visų neišgelbėsi“, – sako specialistė.
Bet svarbiausia – kalbėti su globėjais, pabrėžia ji.
„Nėra juk taip, kad sugalvoji būti globėju ir visi aplinkui sako: šaunuoliai. Iš aplinkos gali sulaukti visokių priekaištų, klausia, kur tu veliesi. Todėl jiems reikia išklausymo ir labai atviro pokalbio“, – įsitikinusi RPBSPC Globos centro socialinė darbuotoja.
Kartais jai tenka ir potencialiems globėjams pasakyti, kad galbūt dar ne laikas, ne viskas yra tinkama iš nesaugios aplinkos atkeliavusiam vaikui. Tada šeimos gali sureaguoti labai jautriai, net įsižeisti. Todėl ir tokiu atveju svarbiausia susėsti ir kartu ieškoti geriausio sprendimo tiek šeimai, tiek vaikui.
