Kad dirbs socialinio darbuotojo darbą, T.Danyla sako nesitikėjęs. Apie renginių organizatoriaus profesiją svajojęs pašnekovas pasakojo, kad kitokiu keliu eiti patarė tėvai.
„Turėjau svajonę linksminti žmones, dirbti su renginiais, bet tėvai pasisodino ir pasakė, kad renginių vedimui turiu talentą, todėl juos galiu vesti ir be diplomo. Tie žodžiai mane palietė ir aš su jais sutikau, pradėjau ieškotis kitos profesijos, ieškojau, kur galėjau nuveikti kažką labiau apčiuopiamo. Vis tiek norėjau dirbti su žmonėmis“, – kalbėjo socialinis darbuotojas.
Tas socialinis darbas yra toks, kad nėra apčiuopiamo rezultato, kartais jautiesi kaip užburtam rate.
Paklaustas, ar kada nors galvojo apie profesijos keitimą, T.Danyla pabrėžė – savo darbu yra labai patenkintas. Tiesa, minčių ir pasvarstymų, ar socialinis darbas skirtas jam, kaip pats teigia, buvo.
„Tas socialinis darbas yra toks, kad nėra kartais apčiuopiamo rezultato, kartais jautiesi kaip užburtam rate. Tų žmonių problemų pasisavinimas sau labai apsunkina gyvenimą“, – sakė pašnekovas.
Tokiose situacijose, jo nuomone, svarbu atrasti aukso vidurį – su socialinių darbuotojų priežiūra ir kontrole įgalinti pačias šeimas spręsti savo problemas.
„Buvau ką tik baigęs mokslus, turėjau tokią šeimą, kuriai leidau savo problemas sukrauti ant mano pečių, pradėjau gyventi tos šeimos problemomis, o jie pradėjo tą jausti ir sukrovė savo problemas man.
Būdavo nesvarbu, ar man savaitgalis, ar laisvadienis, ar atostogos, telefonas skambėdavo dažnai, ta šeima be manęs nebesugebėdavo spręsti menkiausių problemų ir konfliktų, jie negalėdavo pasigaminti maisto nepaskambinę man. Tada supratau, kad aš per giliai viską priėmiau, neleidau jiems patiems spręsti tų problemų“, – prisimena jis.
Kurį laiką nemokėjau džiaugtis mažais rezultatais.
Šeimų problemų perėmimas, kaltės jausmas dėl neigiamų įvykių dirbant su klientais, apsunkina ir darbo procesą, ir jo kokybę, sako T.Danyla.
„Kurį laiką nemokėjau džiaugtis mažais rezultatais. Kai atėjau, mano vizija buvo tokia, kad aš čia kardinaliai pakeisiu šeimų gyvenimus, nuversiu kalnus, o to padaryti nepavykdavo“, – apie darbo sunkumus kalbėjo socialinis darbuotojas.
Vis dėlto pakeisti kai kurių šeimų gyvenimus Tomui pavyko.
Pašnekovas pasakojo apie neseniai į seniūniją besikreipusią moterį, pranešusią apie smurtaujantį kaimyną, kuris turi elgesio problemų, protinį atsilikimą.
„Toks džiaugsmas, kad ta moteris išdrįso ateiti, atskleisti, kiek metų kenčia smurtą. Jei prieš tave smurtauja, tu bijai kitų, užsidarai. Mums su kolegomis pavyko tą moterį grąžinti į gyvenimą – dabar ji nebebijo žmonių, pati pradėjo tvarkyti savo finansus. Ji pasitiki savimi, jaučiasi laisva, atsakinga, ji grįžo į visuomenę“, – dėstė T.Danyla.
Pasak socialinio darbuotojo, būna ir tokių atvejų, kai šeimos ar asmens situacija gerėja, bet įvyksta atkrytis: „Po atkryčio tu negali parodyti, kad tave nuvylė, turi vėl eiti, ieškoti galimybių, variantų. O viduje tu save peiki, pergyveni, analizuoji situaciją, bet į viešumą tai neišeina, tu to neištransliuoji.“
