Jau pirmame socialiniam eksperimentui pasirinktame viešame objekte – stotyje – žurnalistas pasijuto bejėgis be aplinkinių pagalbos: perėjos su aukštais bordiūrais, statūs pasikėlimai ir nusileidimai, kuriais lengva nudardėti. O ką jau kalbėti apie ištrupėjusias šaligatvio plyteles, kuriomis judėti – neįmanoma misija, stringama ties kiekvienu judesiu, ir jau po kelių minučių atrodo, kad kelias valandas rankomis akmenis nešiojai – skausmas nepakeliamas. Laimė, kad žmonės Vilniuje, pasirodo, geranoriški neįgaliesiems.
Bene ekstremaliausias epizodas – požeminė perėja. Vienoje iš lankomiausių požeminių perėjų prie „Europos“ prekybos centro įrengtas liftas neįgaliesiems, tačiau nežinia, kada buvo naudotas pastarąjį kartą. Šalia šios perėjos yra platūs laiptai upės link, šalia jų – taip pat platus nusileidimas ratuotiems miestiečiams. Čia 15min žurnalistui teko ne tik pasinaudoti kito žmogaus pagalba, bet ir užsidėti šalmą. Mat nebuvo tikras, ar pagalbininkas išlaikys vežimėlį.
Kuo viskas baigėsi, žiūrėkite 15min komandos parengtame vaizdo reportaže.
Ne ką geriau – senamiestyje. Pėsčiomis nuo Filharmonijos Aušros Vartus pasiektume per keletą minučių, tačiau nelygiu grindiniu į kalną judantis 15min žurnalistas, dar turintis prasilenkti ir su automobiliais, konstatavo, kad tikslą įveiktų per 1–2 valandas. Be to, neužeisi nė į vieną parduotuvę, nė į vieną kavinę, jokios galimybės pasinaudoti tualetu.
Stokholme teko sutikti vokiečių žurnalistę, turinčią judėjimo negalią. Nors moteris nepasikelia iš neįgaliojo vežimėlio, tiek po patį Stokholmą, tiek po kitus Vakarų Europos miestus ji juda be niekieno pagalbos. Kaip parodė eksperimentas, Vilniuje tai būtų neįmanoma.
