– Kaip susidomėjote religijų problematika Lietuvoje? Kas paskatino profesionaliai domėtis šia sritimi?
– Viena iš priežasčių ta, kad augau labai religingoje šeimoje. Taigi gyvenimas uždavė klausimų, į kuriuos ieškojau atsakymų moksle. Kodėl žmonės tiki? Kaip žmonės tiki? Kaip religija veikia jų gyvenimus? Kaip ji juos keičia? Studijų metu atradau religijos sociologiją, kuri padėjo rasti atsakymus į man rūpimus klausimus ir kelti naujus klausimus.
– Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau Romos katalikų bažnyčia aktyviai reiškiasi priimant svarbius sprendimus politiniame šalies gyvenime, o viešojoje erdvėje užima didžiąją diskusijų apie religiją erdvės dalį. Kokiomis priemonėmis galima kovoti su kitų religijų nematomumu Lietuvoje?
– Su mažųjų religinių bendruomenių nematomumu pirmiausia galėtų kovoti pačios religinės bendruomenės. Jos galėtų aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime ir kelti klausimą, kodėl girdima tik vienos religinės bendruomenės pozicija. Vis dėlto, religinės mažumos Lietuvoje yra itin neskaitlingos, tad sudėtinga rasti žmogiškųjų resursų savo matomumui visuomenėje užtikrinti.
Šią problemą spręsti būtų galima ir esant politinei lyderystei. Jei politikai suprastų, kad religinėms mažumoms priklausantys asmenys yra tokie patys Lietuvos piliečiai kaip ir religinei daugumai priklausantieji, mažosioms religinėms bendruomenėms tikėtina, kad būtų suteikta daugiau galimybių užtikrinti savo teises ir laisves.
Daugelis tyrimo respondentų teigė, švenčiantys religines šventes kaip šeimos šventes ir vertina galimybę susitikti su draugais, pabūti draugėje.
Religinis švietimas mokyklose yra dar viena erdvė, kur religinių mažumų matomumas galėtų būti labiau atsispindėtas. Moksleiviai galėtų būti supažindinami su mūsų šalyje egzistuojančia religine įvairove, įvairių religinių bendruomenių skirtumais ir panašumais. Jei mokyklose atsirastų disciplina, kurioje būtų kalba apie religijų įvairovę, religijų istoriją, religijos sociologiją, religijos psichologiją, klausimų apie mažąsias religines bendruomenes, baimių ir nerimo dėl jų veiklos, mūsų visuomenėje kiltų mažiau.
– Koks jūsų požiūris į Lietuvoje nuosekliai augantį Romos katalikų bažnyčios tikintiesiems aktualių valstybinių nedarbo dienų skaičių? Su kokiais nepatogumais susiduria kitų religinių bendruomenių atstovai, kuriems svarbios religinės šventės nėra pripažintos nedarbo dienomis?
– Religinių švenčių tapsmas nacionalinėmis šventėmis rodo valstybės bei religijos santykius Lietuvoje, dominuojančios religinės bendruomenės vaidmenį valstybės ir visuomenės gyvenime. Religinė bendruomenė, kuri turi visuomenės daugumos palaikymą, užsitikrina ir savo švenčių šventimą valstybiniu lygmeniu. Remiantis statistiniais duomenimis, kas ketvirtas Lietuvos gyventojas savęs nepriskiria Romos katalikų bažnyčiai. Mažai girdime, kaip dėl tokios situacijos jaučiasi kitų religinių bendruomenių atstovai. Kyla klausimas, ar jiems pavyksta švęsti savo religines šventes, užsitikrinti nedarbo dienas ar atostogas. Taip pat mažai diskutuojama, kaip šioje situacijoje jaučiasi netikintys žmonės.
Lietuvoje buvo atlikti socialiniai tyrimai apie valstybinių švenčių, tokių kaip Kalėdos, Velykos minėjimą. Paaiškėjo, kad religinę prasmę šioms šventėms suteikia visuomenės mažuma. Daugelis tyrimo respondentų teigė, švenčiantys religines šventes kaip šeimos šventes ir vertina galimybę susitikti su draugais, pabūti draugėje. Religines apeigas valstybinių švenčių metu atlieka visuomenės mažuma.
– Kaip manote, ar Lietuvoje yra diskriminuojami nereligingi žmonės? Kuo ši diskriminacija pasireiškia?
– Apie diskriminaciją šios grupės atžvilgiu galime kalbėti įvairiais aspektais. Nereligingi žmonės patiria tiek subjektyvią, tiek objektyvią diskriminaciją. Subjektyvi diskriminacija pasireiškia tuomet, kai žmogus jaučiasi diskriminuojamas, objektyvi – tais atvejais, kai daugumos taisyklės yra „primetamos“ mažumai.
Įsivaizduokime situaciją, kai mokyklą baigiantiems moksleiviams atestatai yra teikiami iškilmėse, kurios vyksta Katalikų bažnyčioje. Šventės metu taip pat vyksta mišios, po kurių teikiami atestatai. Kaip tokiu atveju jaustis netikintiesiems ar nelaikantiems savęs Romos katalikais? Šiuo atveju pasireiškia tiek objektyvi, tiek subjektyvi diskriminacija. Netikintieji ir kitoms religinėms bendruomenėms priklausantieji neturi galimybės švęsti, nes jiems pasiūloma alternatyva – mokyklos baigimo atestatą pasibaigus iškilmėms atsiimti pas mokyklos sekretorę. Tokiu būdu netikintieji ir kitoms religinėms bendruomenėms priklausantieji moksleiviai yra atstumti ir nesijaučia esantys pilnaverčiais mokyklos bendruomenės nariais.
Visuomenėje, kurios dauguma priskiria save vienai religinei bendruomenei, kitų religinių bendruomenių atstovai ir netikintieji dažnai nustumiami į viešojo gyvenimo paribius. Tiesa, vyraujančiai religinei bendruomenei priklausantys žmonės nebūtinai aktyviai praktikuoja religiją, tačiau palaiko vienos religinės bendruomenės dominavimą viešajame gyvenime.
– Ar aktualios šiuolaikinei visuomenei Katalikų bažnyčios Lietuvoje propaguojamos vertybės? Ar pastebite, kad Katalikų bažnyčia Lietuvoje kai kuriais klausimais diegia konservatyvesnį požiūrį nei pats Romos katalikų bažnyčios vadovas?
– Lietuvos katalikų bažnyčia atliepia konservatyvias dalies Lietuvos visuomenės nuostatas. Tarp vyresnės kartos žmonių šios nuostatos yra vyraujančios. Taigi nėra taip, kad Katalikų bažnyčia pristato vertybes, kurios neturi atgarsio visuomenėje. Tiesa, visuomenės nuostatos keičiasi ir liberalėja, tačiau Katalikų bažnyčia propaguoja konservatyviai visuomenės daliai aktualias vertybes ir yra savotiškas šių vertybių egzistavimo mūsų visuomenėje garantas.
Kalbant apie Katalikų bažnyčios santykį su visuomene, verta prisiminti ir religijos sociologijos esminę nuostatą, kad religija daro įtaką visuomenei, bet ir visuomenė gali keisti religiją. Jeigu palygintume Lietuvos katalikų bažnyčios ir Romos katalikų bažnyčios (Šventojo Sosto) požiūrius, galime aptikti ir tam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus įvairiais visuomenei svarbiais klausimais komunikuoja nuosaikiau, o vietos Katalikų bažnyčios dažniau renkasi konkrečios šalies visuomenei aktualų diskursą. Popiežius Pranciškus kviečia priimti Sirijos karo pabėgėlius, o, pavyzdžiui, Lenkijos katalikų bažnyčia neprieštarauja šalies valdžiai, kuri iki šiol nepriėmė nė vieno pabėgėlio.
Kita vertus, reikia pabrėžti, kad šie skirtumai pastebimi tik viešojoje erdvėje. Nors gali pasirodyti, kad popiežius Pranciškus garsėja liberalesniais ir tolerantiškesniais seksualinių ir religinių mažumų atžvilgiu pasisakymais, nėra jokių oficialių sprendimų, keičiančių Katalikų bažnyčios poziciją, pavyzdžiui, homoseksualių žmonių atžvilgiu. Taigi, pasisakymai gal ir nuosaikesni, bet nuostatos nesikeičia.
– Birželio mėnesį Senovės baltų tikėjimo bendrijai „Romuva“ nebuvo suteiktas valstybės pripažinimo statusas. Kaip manote, kas lemia valstybės nenorą pripažinti mažesnių religinių bendruomenių?
– Šiame sprendime įžvelgiu labai daug politikos ir valstybės noro dalyvauti religinių bendruomenių gyvenimo reglamentavime. Pastebiu tam tikrą veidmainystę, nes atrodo, jog skiriasi reikalavimai, kai valstybės pripažinimas suteikiamas krikščioniškai ir, kaip šiuo atveju, nekrikščioniškai religinei bendrijai. Iki šiol valstybės pripažinimas buvo suteiktas keturioms krikščioniškos kilmės religinėms bendruomenėms. Tuomet viešojoje erdvėje nekilo panašių diskusijų kaip Senovės baltų tikėjimo bendrijai „Romuva“ atveju.
Popiežius Pranciškus kviečia priimti Sirijos karo pabėgėlius, o, pavyzdžiui, Lenkijos katalikų bažnyčia neprieštarauja šalies valdžiai, kuri iki šiol nepriėmė nė vieno pabėgėlio.
Diskusijose dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų tikėjimo bendrija „Romuva“ aktyviai dalyvavo ir Lietuvos katalikų bažnyčia. Svarstymas dėl valstybės pripažinimo statuso suteikimo šiai religinei bendruomenei užtruko ilgiau kaip metus. Pirmieji svarstymai Seime vyko 2018 metų birželio mėnesį. Tuomet buvo nuspręsta atidėti sprendimo priėmimą dėl laukiamo popiežiaus Pranciškaus vizito.
Iš tiesų, šio sprendimo priėmimas buvo labai stipriai politizuotas, o pats Seimo sprendimas galimai pažeidė teisėtus šios religinės bendruomenės lūkesčius. Senovės baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“ išpildė LR Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą išskirtus valstybės pripažinimo statusui gauti keliamus reikalavimus – oficialiai veikia daugiau nei 25 metus, turi visuomenės atramą ir jos mokymas neprieštarauja visuomenės dorai. Teisingumo ministerija parengė palankią bendruomenei išvadą dėl valstybės pripažinimo statuso suteikimo, tad kyla klausimų ir dėl institucinių santykių tarp Seimo ir Vyriausybės, ar jie grįsti pasitikėjimu ir profesionalumu.
– Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria įvairios religinės bendruomenės Lietuvoje? Ar pastebite pozityvių pokyčių religijų lygybės srityje?
– Pastarųjų įvykių kontekste sudėtinga kalbėti apie religijų lygybę Lietuvoje, ypač religijos ir valstybės santykiuose. Kol Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose religinės bendruomenės yra diferencijuojamos į „tradicines“, „valstybės pripažintas“ ir „kitas“ bendruomenes, tol bus sudėtinga kalbėti apie religijų lygybę. Dauguma visuomenės į religines mažumas vis dar žvelgia kaip į tam tikrą iššūkį neva religijos aspektu homogeniškai Lietuvos visuomenei. Tačiau galime stebėti visuomenės nuostatų religinių bendruomenių atžvilgiu kaitą. Žmonių požiūris šiek tiek liberalėja, dalis visuomenės tampa atviresnė ir tolerantiškesnė religinei įvairovei.
