Vietoj slaugos ligoninės – namo
Vėžiu sergančiai senyvo amžiaus moteriai dėl išplitusios ligos pradėjo trupėti kaulai. Įvyko savaiminis šlaunikaulio lūžis, dėl kurio iki tol vaikščiojusi ir save apsitarnavusi moteris tapo gulinčia ligone.
„Su tokia trauma žmogus fiziškai judėti negali, be operacijos čia neapsieisi. Kadangi ir kitos kojos kaulas buvo labai silpnas, medikai nusprendė sustiprinti abi kojas. Iš pradžių apie savaitę mama gulėjo ligoninėje, nes medikai tiesiog tarėsi, ar apskritai pavyks tokia operacija, ar nebus dar blogiau, todėl darė papildomų tyrimų. Galiausiai nusprendė rizikuoti. Iš pradžių padarė vienos kojos operaciją, po dienos ar dviejų – kitos.
Kitą dieną po operacijos mus taip pat norėjo siųsti į slaugos ligoninę, bet galiausiai paaiškėjo, kad rytoj siųs namo, nes slaugos ligoninėje nėra vietų.
Palatoje gulėjo dar viena sena moteriškė su kojos lūžio. Kadangi jos situacija buvo paprastesnė, ją greičiau išoperavo ir jau kitą dieną išsiuntė į slaugos ligoninę.
Kitą dieną po operacijos mus taip pat norėjo siųsti į slaugos ligoninę, bet galiausiai paaiškėjo, kad rytoj siųs namo, nes slaugos ligoninėje nėra vietų. Kadangi buvo penktadienis, ligoninė sutiko iš bėdos mamą palaikyti iki pirmadienio.
Gydytojai teigė, kad savo darbą jie padarė, dabar pacientei reikia tik slaugos, o Santariškių klinikose slauga nenumatyta – už tokius lovadienius ligonių kasos ligoninei neužmoka“, – pasakojo pacientės sūnus Saulius.
Moteris iki šiol gyveno aštuntame aukšte. Neįgaliojo vežimėlis į senos konstrukcijos liftą netelpa, taigi namo ją tektų užnešti neštuvais.
Paros kaina – apie 30 eurų
Nežinodamas, ko griebtis, vyras pats perskambino visas Vilniaus ir Vilniaus rajono slaugos ligonines, klausdamas, ar nebūtų galimybės gauti mokamą vietą, jeigu nėra nemokamų. Vilniuje tokios galimybės nebuvo, o rajono gydymo įstaigos, pasirodo, pacientų iš kitų vietovių tiesiog nepriima.
„Tuomet skambinau į privačias slaugos įstaigas. Pagaliau radau galimybę paguldyti mamą Nemenčinėje arba Vilniuje. Kainos rajone ir mieste skiriasi maždaug 10 eurų už parą, tačiau jau beveik buvau pasiryžęs palikti mamą mieste ir mokėti per dieną po 30 eurų. Nusprendžiau, kad mums visiems bus patogiau ją prižiūrėti, lankyti. Kasdien važiuoti į Nemenčinę – per didelė prabanga, o ir pinigų prasme susidarytų vos ne tas pats“, – sakė pašnekovas.
Galiausiai kitą dieną medikai pranešė džiugią žinią – netikėtai vieta slaugos ligoninėje atsirado. Problema išsisprendė, tačiau vyras iki šiol negali pamiršti patirto streso.
Kaip atrodo kasdienybė slaugos ligoninėje?
„Aš visiškai suprantu gydytojus. Jie teisūs – padarė operaciją, jų veiklos ribos baigėsi, ir jie išsiunčia pacientą. Bet išsiųsti pacientą į gatvę – jau genocidas.
Gydytojai labai stengėsi savo darbą atlikti kuo geriau, kad pagerintų pacientės gyvenimo kokybę, bet jeigu nebus tinkamai užtikrintas jos pooperacinis periodas, šios pastangos nueis perniek. Valstybiškai žiūrint, trūksta nuoseklumo šioje sistemoje. Žmogus išleidžiamas be jokio tęsinio, nors patys gydytojai sutinka, kad atvejis sunkus ir pacientei reikia tolesnės priežiūros. Tačiau konstatuoja, kad vietų ir nėra, ir tada jau patys žinokitės.
Kai medikai nepasiūlo tolesnio gydymo ir slaugos plano, jie perduoda pacientę žmonėms, kurie turi nulį žinių šioje srityje.
Mamai reikia bent tris kartus per dieną paduoti valgyti, pakeisti sauskelnes, prižiūrėti žaizdas, sekti bendrą būklę, žiūrėti, ar nereikia vaistų nuo skausmo, vartyti, kad pragulos nesusidarytų.
Kai medikai nepasiūlo tolesnio gydymo ir slaugos plano, jie perduoda pacientę žmonėms, kurie turi nulį žinių šioje srityje. Slaugos ligoninėje mama guli 17 dienų ir tik šiandien jai išėmė siūles. Visą šį laiką ji tvarstoma. Tik vakar išėmė kateterį, nes kasdien leisdavo vaistus per lašinę. Ji dar turi žaizdą nugaroje, nes buvo imtas kaulų čiulpų mėginys. Dar viena kraujuojanti žaizda, susijusi jau su pagrindine liga, – krūtyje. Taigi yra keturios vietos, kurioms reikalinga kasdienė medicinos priežiūra“, – teigė Saulius.
O ką jau kalbėti apie bendrą būklę, higienos reikalus, kur tikrai reikia profesionalo priežiūros ir įrangos – lovos su visais pakėlimais, staliukų, pritraukiamų ant lovos, galiausiai ir nuprausti gulintį žmogų namų sąlygomis būtų labai sudėtinga.
„Mama teigia, kad slauga čia iš tiesų profesionali, ji prižiūrima netgi geriau nei po operacijos ligoninėje, kur slaugytojos sužiūrėdavo tik su gydymu susijusius dalykus: pamatuodavo temperatūrą, atnešdavo vaistų ir pan. Čia slaugytojos net neklausia, ko pacientei reikia, o tiesiog padaro. Pavyzdžiui, atėjusios pasako, kad mama dabar pagulėtų ant nugaros, po kurio laiko atėjusios paverčia ant šono, visos higienos procedūros taip pat išdėliotos laike pagal aiškią struktūrą. Slaugos programa jau sustyguota.
Namie tokios priežiūros mes tikrai neužtikrintume. Dabar norime, kad mama sustiprėtų mediciniškai. Slaugės ligoninėje ji gali gulėti keturis mėnesius per metus. Likusiems aštuoniems mėnesiams bet kokiu atveju teks ieškoti pagalbos“, – svarstė pašnekovas.
Savivaldybė: vietos reikėjo pradėti ieškoti anksčiau
Vilniaus savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktorius Jonas Bartlingas pripažino, kad slaugos ligoninėse lovų nėra tiek, kiek reikia, kad būtų galima teikti kokybiškas paslaugas, o išplėsti jų skaičių taip pat sudėtinga. Pirmumo teisė patekti į slaugos ligoninę visada suteikiama pacientams, kuriuos siunčia stacionaras.
„Tačiau stacionare pacientas juk neatsiranda tą pačią dieną. Apie pacientą, kad jį reikės vežti į slaugos ligoninę tęsti gydymui, paaiškėja dar gydymo metu. Nusistovėjusi praktika, kad per 7 kalendorines dienas stacionaro socialinis darbuotojas, žinodamas apie tokį pacientą, pradeda ieškoti, kur tokia lova galėtų būti. Aišku, kitą kartą tenka palaukti ir keletą dienų, bet procesas turi būti pradėtas ne paskutinę dieną. Jeigu nepradedama lovos ieškoti laiku, tuomet ir atsiranda tokie ūmūs neatidėliotini atvejai.
Nusistovėjusi praktika, kad per 7 kalendorines dienas stacionaro socialinis darbuotojas, žinodamas apie tokį pacientą, pradeda ieškoti, kur tokia lova galėtų būti.
Jeigu ligoninei nepavyksta rasti vietos ar įstaigos nesusitaria, tuomet įsijungia mūsų Sveikatos skyrius, bandome ieškoti plačiau, aiškintis, kokie pacientai guli, kokios galimybės, kiek reikės laukti vietos ir ką daryti tokiu atveju“, – aiškino pašnekovas.
Jei pacientui nereikalinga labai intensyvi slauga, Socialinės paramos centras vykdo integralios pagalbos namuose projektą, finansuojamą iš ES fondų. Šiuo atveju teikiama integruota socialinė ir medicininė pagalba namuose. Bėda ta, kad finansavimas nėra toks, kad patenkintų esamus poreikius, todėl šių paslaugų tenka laukti ir mėnesį.
„Taip pat Centro poliklinika savo pacientams turi išvysčiusi slaugos namuose paslaugą. Kitos poliklinikos taip pat turi paslaugą, kai pacientą namuose aplanko slaugytojas, bet šios paslaugos apmokėjimas labai neadekvatus“, – teigė J.Bartlingas.
Kur ieškoti slaugos namuose?
Kaip teigė Valstybinės ligonių kasos atstovai, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, į slaugos ligoninę siunčiami pacientai, kuriems po atliktų operacijų būtina speciali medikų priežiūra, bet kai jau yra nustatyta galutinė diagnozė ir jiems nereikalingas papildomas ištyrimas. Deja, iš tiesų egzistuoja problema dėl vietų slaugos ligoninėse.
Asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros pagalbos poreikis su dideliais specialiaisiais poreikiais, gali būti teikiamos skatinamosios paslaugos – neįgaliųjų sveikatos priežiūros paslaugos. Šias paslaugas, priklausomai nuo to, kokie specialieji poreikiai yra nustatyti, asmeniui gali teikti šeimos gydytojas arba slaugytojas.
Šias paslaugas pacientui namuose gali teikti bendruomenės, bendrosios praktikos, išplėstinės praktikos ir (arba) psichikos sveikatos slaugytojai.
Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų teigimu, slaugos paslaugų namuose teikimą organizuoja sveikatos priežiūros įstaiga, prie kurios pacientas yra prisirašęs. Teikdamas slaugos paslaugą namuose, slaugytojas atlieka injekcijas, lašinės prijungimą, priežiūrą ir lašinę infuziją kateteriu; paima kraują, šlapimą ir kt. laboratoriniams tyrimams; atlieka elektrokardiogramą, žaizdų priežiūrą, pragulų profilaktiką ir priežiūrą, dirbtinių kūno angų priežiūrą (stomų priežiūrą), enterinį maitinimą ir kt.
