Seimas praėjusią savaitę pritarė prezidentės siūlytoms Viešųjų pirkimų įstatymo pataisoms, kuriomis keičiamas VPT pavaldumas, numatomi nauji įpareigojimai institucijoms skaidriau vykdyti viešuosius pirkimus.
Apie įstatymo pataisas ir situaciją viešųjų pirkimų srityje kalbamės su vyriausiąja prezidentės patarėja teisės klausimais Solveiga Cirtautiene.
– Kaip prezidentė vertina pakeistą VPT pavaldumą, ar pavaldi prezidentūrai tarnyba galės veikti skaidriau?
– Siekiant, kad kontrolės institucija veiktų skaidriai ir priimtų principingus sprendimus, svarbiausia užtikrinti jos nepriklausomumą. Esamas Viešųjų pirkimų tarnybos statusas (šiuo metu ji yra įstaiga prie Ūkio ministerijos) tam prielaidų nesukuria. Priešingai – situacija, kai viešuosius pirkimus prižiūrinti įstaiga pati yra pavaldi didžiulės vertės pirkimus vykdančiai perkančiajai organizacijai, kelia grėsmę, kad ši institucija taps politinių žaidimų įrankiu.
Prezidentės siūlymu ši ydinga situacija keičiama iš esmės – įsigaliojus šalies vadovės inicijuotiems Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimams Viešųjų pirkimų tarnyba taps savarankiška valstybės įstaiga, turinčia savo atskirą biudžetą ir nepavaldi jokiems politinės valdžios atstovams. Nors nuomonių dėl to, kokį būtent statusą reikėtų suteikti šiai institucijai, buvo įvairių, svarbiausia yra tai, kad Viešųjų pirkimų tarnyba būtų nepriklausoma ir galėtų netrukdomai vykdyti jai pavestas funkcijas.
– Kokias dar naujoves įneš Seimo priimtos įstatymo pataisos? Prezidentė ne kartą sakė sieksianti užkirsti kelią per viešuosius pirkimus pirkti žiniasklaidą. Ar tai jau padaryta šiuo įstatymu?
– Valstybės institucijų veiklos viešinimo paslaugų pirkimas yra itin jautri sritis, nes čia kyla ne tik netaupaus valstybės lėšų panaudojimo grėsmė. Ne ką mažesnis pavojus yra tai, kad per viešinimo paslaugų užsakymus paveikta žiniasklaida tampa šališka, nutyli atitinkamoms politinėms jėgoms nepalankius faktus.
Šiuose pirkimuose susipina itin daug įvairių interesų – tai žiniasklaidos siekis gauti kuo daugiau pelningų valstybinių užsakymų ir už tokias paslaugas perkančių institucijų stovinčių politikų noras paveikti viešosios informacijos turinį. Neskaidrumo grėsmes dar labiau sustiprina tokių paslaugų įsigijimui dažnai parenkamas neskelbiamų derybų būdas. Įvertinus visas šias aplinkybes tampa akivaizdu, kad tai korupcijai itin palanki terpė.
Todėl šiuose pirkimuose labai svarbus kuo didesnis viešumas – jo įneš prezidentės pasiūlytos Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos, reikalaujančios informuoti visuomenę apie visus tokių paslaugų pirkimus, jų sąlygas, laimėtojus ir jiems mokamas sumas. Viešas tokios informacijos skelbimas ne tik leis visuomenei žinoti, kaip ir kam naudojamos valstybės lėšos, bet ir šalins prielaidas piktnaudžiavimams, kurie šiandien vyksta po neskelbiamų derybų priedanga.
Ne mažiau svarbus instrumentas – išankstinė planuojamų vykdyti neskelbiamų derybų kontrolė, kuri kelią galimiems piktnaudžiavimams užkirs dar pačioje pirkimo procedūrų pradžioje. Šiuo tikslu šalies vadovės siūlymu perkančiosios organizacijos įpareigotos gauti išankstinį Viešųjų pirkimų tarnybos leidimą visais atvejais, kai jos siekia pirkimą atlikti neskelbiamų derybų būdu, nebent apsispręstų tokį savo ketinimą paviešinti skelbdamos savanorišką išankstinį skelbimą dėl skaidrumo.
– Pastaruoju metu pasitaikė ne viena istorija, kai užuot vykdžius VPT rekomendacijas, jos skundžiamos teismams. Neretai teismams VPT išvadas skundžia ir valstybės institucijos (Vyriausybė, Vilniaus savivaldybė). Ar, prezidentės nuomone, tai normalu? Ar ne per brangus mokesčių mokėtojams tarpinstitucinis bylinėjimasis? Galbūt nereikėtų dėl teismų stabdyti konkursų, kad nebūtų teismais politiškai stabdomi projektai?
Ž.Plytnikas yra iniciatyvus vadovas, kuriam einant pareigas Viešųjų pirkimų tarnyba priėmė ne vieną drąsų sprendimą, – sako S.Cirtautienė.
– Be abejo, valstybės institucijos turėtų bendradarbiauti, o situacija, kai tarp jų nuolatos kyla ginčų, kurių nebeįmanoma išspręsti be teismo pagalbos, yra ydinga. Vis dėlto tais atvejais, kai kyla akivaizdi įstatymų pažeidimo ir valstybei žalingų sutarčių sudarymo grėsmė, teisminis ginčo nagrinėjimas ir kelio tokiems padariniams užkirtimas yra būtinas.
Jūsų išvardytos problemos yra sprendžiamos įvairiais būdais. Tai visų pirma daroma tobulinant įstatymus ir mažinant prielaidas piktnaudžiauti procesu. Pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų įstatyme yra nustatyti bylų, kylančių dėl viešųjų pirkimų, nagrinėjimo terminai, nuo spalio įsigalioja procesą supaprastinančios ir pagreitinančios Civilinio proceso kodekso pataisos.
Reikia pasidžiaugti ir tuo, kad netgi išties dideliu krūviu dirbantys teismai (ypač Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismas) suprato grėsmes, kurias viešajam interesui kelia ilgai trunkantys teisminiai procesai, ypač tais atvejais, kai dėl ginčo dalyvių piktnaudžiavimų kyla pavojus valstybinių projektų įgyvendinimui. Džiugu, kad teismai jau randa būdų, kaip sklandžiau organizuoti darbą ir paspartinti viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimą.
– Kokie prezidentės santykiai su VPT? Kaip vertinama VPT vadovo Žydrūno Plytniko veikla?
– Prezidentė nekontroliuoja kasdienės Viešųjų pirkimų tarnybos veiklos ir priimamų sprendimų, todėl ir apie kokį nors nuolatinį santykį šnekėti čia nedera. Pastebime, kad Ž.Plytnikas yra iniciatyvus vadovas, kuriam einant pareigas Viešųjų pirkimų tarnyba priėmė ne vieną drąsų sprendimą, o tai vertintina teigiamai kiekvienoje institucijoje, kurioje reikalingos permainos.
– Kokie lūkesčiai VPT keliami artimiausiais metais?
– Kaip ir kiekvienai kitai kontrolės ar priežiūros institucijai – turėti prioritetus, jų laikytis ir didžiausią dėmesį skirti rimčiausiems, pavojingiausiems pažeidimams. Ne vienoje srityje dažna situacija, kai institucija atidžiai tikrina mažesniuosius rinkos dalyvius (ar, atsižvelgiant į sritį, sandorius, projektus, verslo subjektus), o didiesiems tikrinti vis pritrūksta išteklių, laiko, pagrindų ar įrodymų, yra netoleruotina.
– Ar prezidentė pritaria, kad VPT nuo kitų metų būtina didinti etatų skaičių ir kelti algas darbuotojams? Kodėl?
– Nors, kaip ką tik minėta, žmogiškųjų išteklių ar lėšų trūkumas negali būti pasiteisinimas dėl visų neatliktų darbų (ypač tuomet, kai mažareikšmių darbų atliekama labai daug), Viešųjų pirkimų tarnybai keliamų uždavinių, kasmet vykdomų viešųjų pirkimų procedūrų skaičiaus bei juose besisukančių pinigų (apie 11 milijardų kasmet) ir tarnybos pajėgumų neatitikimas yra akivaizdus. Todėl žmogiškųjų išteklių stokos problemą būtina spręsti. Kita vertus, prezidentės įsitikinimu, kiekvienai institucijai visų pirma privalu ieškoti vidinių rezervų ir taupymo galimybių.
