Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų ir paauglių psichiatrijos centro gydytojos psichiatrės Orintos Ančiulytės teigimu, atliktų apklausų duomenimis, psichologinį smurtą mokykloje patiria kas antras vaikas. Fizinį – kiek rečiau.
Naujoje mokykloje – užgauliojimai
Į dienraščio redakciją kreipėsi šiaulietė, kurios teigimu, šiuolaikiniai vaikai yra labai žiaurūs, neretai net nesaugu leisti vaiką į mokyklą.
„Šiais metais pakeitėme gyvenamąją vietą, todėl dukrą teko leisti į naują mokyklą. Labai džiaugėmės, kad greitai suradome laisvą vietą. Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Nuo pat pirmų dienų pasipylė bendraklasių patyčios. Vaikai juokėsi, kad mergaitė nešioja akinius, kad neva smirdinti ir nieko nemokanti. Tokie užgauliojimai toli gražu neatspindi tiesos. Po šių užgauliojimų vaikui dingo pasitikėjimas savimi ir dukra nebenori jokios veiklos. Tačiau baisu ir tai, kad šiuolaikiniai vaikai ne tik užgaulioja, bet ir smurtauja fiziškai. Net jaučiamės nesaugūs ją leisdami į mokyklą“, – kalbėjo nepanorusi prisistatyti mergaitės mama. Ji atvirauja, kad stebint informaciją viešojoje erdvėje apie smurto atvejus, vagystes iš vaikų, kai smurtauja ar vagiliauja to paties amžiaus ar vos keleriais metais vyresni vaikai – darosi labai neramu dėl savo atžalų.
Smurtauja tie, kurie jaučiasi pikti
Psichiatrė O. Ančiulytė teigia, kad dažniausiai vaikai patiria psichologinį, o ne fizinį smurtą. Jos nuomone, fiziniu smurtu pasižymi vaikai iš nepilnų šeimų arba tie, kurie namuose jaučiasi nesaugiai. „Pavyzdžiui, būna, kad tėvai išvažiuoja į užsienį, palieka vaiką seneliams, giminaičiams prižiūrėti. Vaikai jaučiasi vieniši, pradeda pykti. Dažniausiai smurtauja tie, kurie patys jaučiasi pikti“, – sako psichiatrė.
Vaiko agresiją gali skatinti blogos sąlygos namuose. Galbūt jie patys čia patiria patyčias, gal tėvai girtauja. Vaiką bando papirkti pinigais, dovanoja jam įvairius daiktus, tačiau neskiria jam pakankamai laiko. Sako psichiatrė.
O. Ančiulytė pabrėžia, kad vaikui labai svarbus dėmesys: „Vaiko agresiją gali skatinti blogos sąlygos namuose. Galbūt jie patys čia patiria patyčias, gal tėvai girtauja. Vaiką bando papirkti pinigais, dovanoja jam įvairius daiktus, tačiau neskiria jam pakankamai laiko. O dėmesys vaikui – labai svarbus.“
Gydytoja neatmeta versijos, kad vaiko agresiją gali skatinti žiaurūs filmukai ar kompiuteriniai žaidimai. „Yra dalis kompiuterinių žaidimų, kurie skatina agresiją. Žinoma, ne visi. Pavyzdžiui, strateginiai žaidimai vaikui naudingi. Bet yra ir tokie, kuriuose kariaujama, šaudoma. Tokie kompiuteriniai žaidimai smarkiai paveikia jaunesnius vaikus. Jie nesugeba atskirti žaidimo nuo realybės. Juk žaidimo herojai net gavę smūgį atsistoja, arba gali žaidimą perkrauti ir žaisti iš naujo. Todėl vaikams nelieka suvokimo, kad realybėje viskas kitaip“, – sako O. Ančiulytė.
Suserga depresija
O. Ančiulytė teigia, kad dauguma psichologinį ar fizinį smurtą patiriančių vaikų suserga depresija. „Pradžioje vaikai slepia, kad su jais netinkamai elgiamasi. Bijo, kad jeigu pasakys tėvams, jie eis į mokyklą pas mokytojus aiškintis, o tada vaikai su juo (kaip su skundiku) dar blogiau elgsis. Todėl neretai šeimos nariai sužino, kad vaikas turi problemų tik tada, kai jis pradeda žaloti save“, – sako ji.
Vaikai, kurie yra drąsesni ir išdrįsta pasipasakoti tėvams, psichiatrės nuomone, vis tiek smarkiai išgyvena. Jiems prasideda depresinės reakcijos, dingsta nuotaika, stringa dėmesio koncentracija. „Jie eina į mokyklą su nerimu, pamokų metu negali susikaupti, prastėja mokymosi rezultatai, mažėja pasitikėjimas savimi. Dažniausiai berniukai dėl patirto smurto užsilikusias nuoskaudas išlieja kažkur kieme ant mažesnių, silpnesnių vaikų. Mergaitės tuo tarpu verkia arba stengiasi pritapti. Jei neišeina ir mato, kad patyčios nemažėja, pradeda galvoti, kad galbūt aplinkiniai iš tiesų sako tiesą, kad ji yra negraži, kvaila ir pan. Mergaitės labai skaudžiai priima kritiką dėl išvaizdos. Jei juokiamasi, kad ji stora, pradeda badauti, suserga anoreksija. Visiškai krenta vaiko savivertė“, – sako O. Ančiulytė.
Informuoja netradiciniais būdais
Šiaulių Lieporių gimnazijos socialinė pedagogė Ilona Atkočaitienė teigia, kad mokykloje nepavyksta išvengti fizinio ir psichologinio smurto. „Apie smurtą ir patyčias mokykloje dažniausiai sužinome iš tėvų, klasės vadovų, mokytojų ir vaikų. Tokių drąsių vaikų, kurie atvirai kalbėtų apie problemas yra, tačiau jie kalba tada, kai vyksta diskusijos, organizuojami debatai, apskritasis stalas.
Pastebėjau, kad vaikai pradėjo ieškoti netradicinių būdų kaip informuoti socialinį pedagogą ir patiems šioje situacijoje likti nepažeistiems. Vaikai parašo man trumpąją žinutę, elektroninį laišką, nurodo socialinį portalą, prie kurio prisijungus galiu matyti, kad apie vieną ar kitą vaiką yra parašyta kažkas negražaus“, – pasakoja I. Atkočaitienė.
Būtina padėti visoms pusėms
Lieporių gimnazijos socialinė pedagogė teigia, kad sužinojusi apie vaikų problemas, pirmiausia su jais kalbasi: „Su vaikais būtina kalbėti, kad jie reaguotų čia ir dabar. Jiems reikalinga bent žodinė pastaba, jog suprastų, kad jų elgesys netinkamas. Lygiai taip pat būtina skatinti gerą elgesį.“
I. Atkočaitienės teigimu, gilių konfliktų, kurie tęsiasi ne vieną ir ne dvi dienas, žodine pastaba išspręsti neįmanoma. „Mokykloje yra sudaryta problemų sprendimo būdų programa, kurios laikosi visi pedagogai. Apie vaikų konfliktą yra informuojami pedagogai, specialistai, tėvai. Nukentėjusio ir smurtaujančio vaiko tėvai bei patys vaikai dalyvauja pokalbiuose. Pagalba turi būti teikiama visoms pusėms. Ne tik vaikams, bet ir jų šeimos nariams“, – sako socialinė pedagogė.
Dalindamasi patirtimi I. Atkočaitienė pasakoja, kad dažnai sunkumų kyla naujokams, kurie ateidami iš kitų mokyklų kartu atsineša tradicijas, išmoktus problemų sprendimo būdus. „Jeigu vaikai yra pripratę, kad konfliktai turi būti sprendžiami pakeltu balsu ar pašiepiant kitą asmenį, jie tokį elgesį demonstruoja ir naujoje mokykloje“, – sako ji.
Būtina keisti visuomenės požiūrį
Tiek socialinės pedagogės I. Atkočaitienės, tiek psichiatrės O. Ančiulytės nuomone, nors smurto problema labai opi, tačiau ją įmanoma išspręsti. „Esu įsitikinusi, kad problema nėra neišsprendžiama. Tačiau dauguma žmonių nori labai greitų rezultatų. Jų greitai pasiekti neįmanoma, nes visuomenėje vyrauja labai skirtingas požiūris į smurtavimą. Vieniems tai smurtas, kitiems – ne. Būna ir taip, kad paprastas juokas gali būti nepriimtas kaip juokas. Šiuo metu yra labai daug pažeidžiamų žmonių. Todėl tarp gero ir žeidžiančio juoko yra labai plonytė linija“, – sako I. Atkočaitienė.
Jai antrina psichiatrė O. Ančiulytė: „Teoriškai šią problemą išspręsti turėtų būti įmanoma. Reikėtų orientuotis ne tik į mokyklą, kad būtent ji yra smurto šaltinis, nes taip nėra. Reikėtų apskritai keisti visuomenės požiūrį, kuri šiuo metu labai atsainiai žiūri į šias problemas. Matydami, kad gatvėje vaikai stumdosi, laido grubias pastabas, žmonės eina pro šalį. Mokykloje taip pat neskiriama pakankamai dėmesio. Numojama ranka, kad vaikai viską turi išsispręsti patys.
Visuomenė turėtų būti daugiau šviečiama, kas yra smurtas, kokios jo formos. Nes dabar manoma, kad smurtas gali būti tik tiesioginis, nors iš tiesų vyrauja būtent psichologinis smurtas. Jis pasireiškia patyčių, užgauliojimų forma, vaikai išskiriami dėl socialinės nelygybės, juokiamasi iš prastesnių batų, jei nėra uniformų, juokiamasi iš rūbų. Štai tokie baisūs dalykai užgula ant vaikų pečių.“
Statistikos neturi
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus Formaliojo ugdymo poskyrio vyriausiasis specialistas Vitalijus Rumbauskas teigia, kad remiantis Švietimo ir mokslo ministro įsakymu nustatyta tvarka, mokyklos įpareigotos pateikti savivaldybės administracijos Švietimo skyriui nelaimingų atsitikimų (traumų) tyrimo aktus. „Per 2012 metus ir 2013 m. pirmąjį ketvirtį smurtinių nelaimingų atsitikimų tyrimo aktų pateikta nebuvo, o kitų statistinių duomenų apie vaikų patiriamą smurtą mokyklose Švietimo skyrius neturi“, – sakė jis.
Nusikaltimų daugėja
Remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per 2012 metus Šiaulių apskrityje buvo ištirta 360 nusikalstamų veikų, kurių padarymu įtariami (kaltinami) nepilnamečiai. Tai 63 nusikalstamomis veikomis daugiau, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Analizuojant duomenis matyti, kad daugiausia nusikalsta 16–17 metų (80,8 proc.) ir 14–15 metų (19,2) nepilnamečiai. Net 92 procentai jų – vaikinai. Šiaulių apskrityje didžioji dalis nepilnamečių, įtariamų dėl nusikalstamos veikos padarymo, mokėsi – 235 (82,2 proc.). Dauguma jų (71,9 proc.) – bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai.
