Pirmieji hipiai Lietuvoje atsirado maždaug 1968 metais, kai po truputį, iš lūpų į lūpas, ėmė sklisti žinia apie naują judėjimą Vakaruose, kuriam priklausantis jaunimas spjauna į raginimus gyventi tvarkingai, mokytis ir dirbti, nes laisvė, meilė ir savęs paieškos jiems – svarbiau.
Sovietų Sąjungoje hipių judėjimas dėl suprantamų priežasčių įgavo kitokį atspalvį nei Vakaruose.
Hipiai SSRS erdvėje sudarė savotišką alternatyvų socialinių santykių tinklą: keliavo vieni pas kitus, susitikinėjo Taline, Peterburge, Palangoje, tranzavo įkvėpti Jacko Kerouacko romano „Kelyje“ (lietuviškai buvo išleistas 1972 m.), tai tapo jų gyvenimo būdu.
Neigiamas hipių įvaizdis pradėtas kurti 1971–1972 metais, nes sovietų valdžiai prireikė laiko suvokti, kas jie tokie.
Tranzuodavo net į Vidurio Aziją, domėjosi Rytų kultūra ir religija, gyveno vieni pas kitus.
Neigiamas hipių įvaizdis pradėtas kurti 1971–1972 metais, nes sovietų valdžiai prireikė laiko suvokti, kas jie tokie.
Pirmieji hipiai dažniausiai buvo išsilavinusių, aukštesnes pajamas turinčių tėvų vaikai: džinsai, plokštelės, bohemiškas gyvenimas ar jo imitacija ir kita atributika reikalavo daug lėšų.
Nuslūgus hipiškai madai, šiame judėjime liko iš socialinio gyvenimo linkę pasitraukti bohemiškos sielos žmonės, arba nusivylę sistema ir į alkoholį įnikę asmenys.
Laikė visuomenei nenaudingais nevalomis
Sovietmečiu vienintelė leistina jaunimo organizacija buvo komjaunimas, kuriam priklausančiam žmogui, valdžios įsivaizdavimu, užvis svarbiausia turėjo būti visuomenės gerovė.
Tuo metu hipiai kalbėjo apie vidinę laisvę ir ją demonstravo per drabužius, muziką, savo žargoną.
Leidinys „Jaunimo gretos“ puikiai iliustruoja, ką apie hipius manė valdžia.
Viename 1971-ųjų straipsnyje teigiama, kad hipiai yra „veltėdžiai, kurie tamposi klykiant plokštelėms, o jų gyvenimo tikslas – nedirbti visuomenei naudingo darbo.“
Mes nutylėjome, kad „tikras“ hipis dantų nevalo ketverius metus, kad jo burna išpuvusi, kad jis ne tik nesišukuoja ir neplauna pažastų, bet, atsiprašau, ir kojų – metų metus!
„Mes nutylėjome, kad „tikras“ hipis dantų nevalo ketverius metus, kad jo burna išpuvusi, kad jis ne tik nesišukuoja ir neplauna pažastų, bet, atsiprašau, ir kojų – metų metus! Iš mūsų troleibuso jį ar ją išmestų žemyn galva“, – rašė „Jaunimo gretos“ 1974-aisiais.
Muzika – visur ir visada
Vienas žinomesnių ano meto hipių Bronislavas Darasevičius yra tvirtinęs, kad negalima būtų sakyti, jog hipiai buvo kovotojai prieš sovietų valdžią: „Mūsų „šlovingoji“ komunistų partija beveik viską drausdavo, o hipiai kaip tik domėjosi tuo, kas buvo kategoriškai draudžiama“.
Tačiau sovietmečio Kauno hipių gyvenimą gerai žinantis bardas Algirdas Lipskas su tuo nesutinka.
Jo teigimu, negalima visų sovietmečio hipių rikiuoti į vieną lentyną, nes buvo ir tokių, kurie buvo tikrų tikriausi disidentai.
„Visa kultūra savaime buvo disidentinė – protestas prieš sovietų kulūrą. Pats judėjimas turėjo tam tikrą protesto formą“, – pabrėžė jis.
Hipio gyvenime sovietmečiu svarbiausia, anot A.Lipsko, buvo domėjimasis menu ir kultūra: „Tiesa, daliai tai buvo ne vidinis, o mados dalykas. Tačiau kiek aš pažinojau hipių, jiems svarbus buvo bendruomeniškumas. Jei pamatai tokį pat, gali drąsiai kreiptis pagalbos, pavyzdžiui, jei esi mieste, kuriame nieko nepažįsti.“
Tai hipiams buvo itin svarbu, nes jie daug autostopu keliaudavo po Sovietų Sąjungą.
„Ir visada – muzika. Kas ją kūrė, kas vežiojosi gitarą ar radijo imtuvą“, – sakė A.Lipskas.
Narkotikai buvo deficitas
Vakaruose hipiai garsėjo polinkiu į alkoholį ir narkotikus, ypač mėgo LSD.
Tačiau narkotikai sovietmečiu buvo retas dalykas, hipiai svaigindavosi barbitūratais, kartais rūkydavo marihuaną. Tačiau A.Lipskas tvirtino, kad svaiginosi tikrai ne visi.
„Tarp žmonių, kuriuos aš pažinojau, nebuvo tokių, kurie vartojo. Mano grupelė net prieš alkoholį buvo nusistačiusi. Vėliau tik sužinojau, kad buvo tų narkotikų, vienas net mirė perdozavęs, bet tai labiau pavieniai reiškiniai. Bet „žolės“ nebuvo problema gauti, kas tarnaudavo sovietų kariuomenėje Vidurinėje Azijoje, parsiveždavo be problemų“, – pasakojo jis.
Mušdavo ir skusdavo
Ryškūs hipiai nuo sovietinių žmonių skyrėsi ne tik rūbais, bet ir mąstymu, todėl valdžia jais domėjosi. Prižiūrėti hipius buvo patikėta milicijai.
Ši turėjo užtikrinti, kad neplistų ilgaplaukių mada, Vakarų muzikinė kultūra ir hipių gyvenimo būdas.
Būdavo, kad rizikuodami gerokai nukentėti, į jas hipiai guldavosi patys, siekdami išvengti tarnavimo sovietinėje kariuomenėje.
A.Lipsko teigimu, taikūs hipiai nukentėdavo ne tik nuo komjaunuolių ir milicininkų, bet ir nuo paprasčiausių chuliganų: „Juos kartais net piktindavo tai, kad jie nori sumušti, provokuoja, o hipis jiems neatsako. Man pačiam ne vieną kartą teko susidurti, bet niekada nenukentėjau, nes turėjau išminties kaip rasti bendrą kalbą su jais.“
Specialios psichiatrų komisijos, teismo prašymu, hipius guldė į psichiatrijos ligonines. Būdavo, kad rizikuodami gerokai nukentėti, į jas hipiai guldavosi patys, siekdami išvengti tarnavimo sovietinėje kariuomenėje.
„Jie manė, kad mano mąstysena neteisinga, kad aš išprotėjau... Mane pastoviai iškvietinėjo. Kalvarijų gatvėje buvo toks rūsys, toks su grotom. Laužė rankas, reikalavo pasakoti apie draugus... Paskui prasidėjo dar didesnis spaudimas. Sako: mes tau kiekvieną mėnesį mokam po 30 rublių, įstosi į bet kurią aukštąją mokyklą. Labai kategoriškai atsisakiau. Prasidėjo vaikščiojimai į namus, bauginimai. Jie gi naudojo jėgą prieš vaikus – 17-18 metų. Gąsdindavo, laužydavo rankas, pirštus“, – neįvardintą anų laikų hipį savo darbe apie hipių kultūrą cituoja Živilė Tamkutonytė.
Po R.Kalantos susideginimo prasidėjo represijos
Iki 1972 metų gegužės milicija hipius suimdavo kaip veltėdžius, už gėrimą, dar nebuvo jaučiama jokia politinė grėsmė, tad buvo manoma, kad sovietinė švietimo disciplina juos aptvarkys.
Lūžis įvyko po to, kai protestuodamas prieš sovietinę sistemą susidegino Romas Kalanta.
Po šio įvykio kilo masiniai protestai – protestuotojai reikalavo atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Jie buvo numalšinti itin žiauriai, pasitelkus jau ir kariškius.
Visai nepažįstami žmonės, suvažiavę į vieną vietą, iškart galėjo rasti bendrą kalbą. Sistemai tai buvo pavojus.
Po anų dienų įvykių prieš hipius imtasi rimtesnių priemonių.
„Turimos medžiagos analizė leidžia padaryti išankstinę išvadą, – tuomet rašė KGB pirmininkas, generolas majoras Juozas Petkevičius, – apie tai, kad pagrindiniai kurstytojai ir aktyvūs masinio antivisuomeninio reiškinio dalyviai yra jaunuoliai – vadinamojo „hipių judėjimo“ pasekėjai“.
Anot parlamentaro ir istoriko Arvydo Anušausko, KGB numatė aktyvinti operatyvinį darbą, išsiaiškinti hipių vadovus ir įkvėpėjus, susirinkimų vietas ir plačiai naudojant įvairias profilaktines priemones nutraukti jų veiklą. Tarp profilaktinių priemonių buvo ir šaukimas į tarnybą sovietinėje armijoje.
Po 1972 metų ne tik hipiams, bet ir kiek laisviau mąstantiems žmonėms tapo sunkiau gyventi, susilpnėjo ir hipių judėjimas.
A.Lipskas mano, kad valdžia hipių bijojo dėl dviejų priežasčių: visiškai nesuprato jų mąstysenos, ir baiminosi to, kad judėjimui priklausė labai daug žmonių, kurie, esant reikalui, galėjo labai greitai susivienyti.
„Bendrumas tarp jų buvo visoje Sovietų Sąjungoje. Visai nepažįstami žmonės, suvažiavę į vieną vietą, iškart galėjo rasti bendrą kalbą. Sistemai tai buvo pavojus“, – tvirtino jis.
Roko cenzūrą atlaikė ne visos grupės
Su hipių judėjimu siejamas roko muzikos plitimas Lietuvoje. Grupių kūrimosi vajus prasidėjo tuomet, kai Liuksemburgo radijo bangomis Lietuvą pasiekė pirmosios „The Beatles“ dainos. Tai buvo septintojo dešimtmečio vidurys.
Pasak filosofo Leonido Donskio, rokas tapo laisvės, meilės ir mirties metafora.
Prisiklausę vakarietiškos muzikos jaunuoliai patys pasiėmė gitaras, gimė grupės „Aisčiai“, „Bočiai“, „Gintarėliai“, „Kertukai“, „Bitės“, „Kėkštai“, iki šių dienų žinoma „Hiperbolė“ ir kitos.
Grupės kūrėsi legaliai, SSRS valdžia inicijavo jų kūrimąsi norėdama padaryti atsvarą Vakarų kultūrai, tik nenumanė, kad šie kolektyvai kopijuos minėtus „The Beatles“, todėl dauguma grupių koncertavo tik kartą ar du.
Maskva greit nusprendė, kad roką Sovietų Sąjungoje reikia kontroliuoti, todėl buvo pradėtos rengti kolektyvų peržiūros.
Grupes dažniausiai kūrė vidurinių mokyklų moksleiviai ir studentai.
Tais laikais itin suklestėjo nelegali muzikos plokštelių iš Vakarų rinka.
Kaip teigiama muzikanto Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai 1965–1984“, Maskva greit nusprendė, kad roką Sovietų Sąjungoje reikia kontroliuoti, todėl buvo pradėtos rengti kolektyvų peržiūros.
„Visi kolektyvai, kurie norėjo groti legaliau, turėjo dalyvauti peržiūrose. Tai buvo blogai, nes reikėjo groti privalomą programą, kuri buvo ideologijos dalis (rusiški, sovietinių kompozitorių kūriniai). Tačiau buvo galima šiek tiek atlikti ir savos kūrybos dainų. Vis dėlto pats faktas, kad peržiūros vykdavo kasmet, rodo judėjimą“, – LRT yra pasakojęs R.Radzevičius.
A.Lipsko teigimu, tais laikais muzikantų kolektyvai buvo stropiai registruojami: „Pradėjo masiškai kurtis ansambliai. Viena vertus, pavyzdžiui, gamyklose susikūrusios grupės rasdavo kartais vadovybės palaikymą, kita vertus, muzika buvo labai cenzūruojama“.
Sovietinio roko kūrimas buvo sovietų valdžios nesėkmė, nes roko muzikos dvasios negalima suvaldyti.
A.Lipskas sovietmečiu grojo grupėse „Juodai balti“ ir „Lipskučiai“. Jis pasakojo ir pats neretai bandydavęs užšifruoti pagrindinę kūrinio mintį, kad cenzūrai nebūtų prie ko prisikabinti.
„Tačiau jeigu jiems kas nors būdavo nesuprantama, jie iškart stengdavosi uždrausti. Tai buvo pernelyg masinis reiškinys, kad jį būtų galima visiškai kontroliuoti. Todėl kėlė baimę“, – pabrėžė jis.
R.Radzevičiaus teigimu, sistemoje visi bandė rasti spragų ir tai kartais pavykdavo: „Pavyzdžiui, leisti plokštelių negalėjo niekas, bet Vytautas Kernagis sugebėjo apeiti sistemą: Kultūros ministerijai pateikė ne kaip muzikos, o kaip literatūros įrašą. Rado spragą ir leido plokšteles, nors Lietuvos radijas ir netransliavo tos muzikos“.
Dėl cenzūros dalis grupių greitai iširo arba nuėjo į pogrindį. Sovietinio roko kūrimas buvo sovietų valdžios nesėkmė, nes roko muzikos dvasios negalima suvaldyti.
